Eilinį kartą, skaitydamas kokią pievą užsikabliuoju parašyti ką nors, kaip atsaką. Taip šiandien vėl kalbėsim apie bankus. Skaitau gi straipsniuką ir krūvą kaltinimų į bankų daržą, kurie nėra pagrįsti. Visi, kažkaip įsivaizduoja, kad bankas tai čia ele kažkokia dieviška institucija nuo kurios viskas priklauso, ir atrodytų, kad jei tik bankai panorėtų, pamojuotų stebuklinga lazdele ir viskas šalyje pasitaisytų. Bet juk bankai yra tiesiog pelno siekiančios organizacijos. Lygiai tokios pačios kaip Maxima, VST ir pan, tik veiklos pobūdis skiriasi. Tai kodėl neprašyt Maximos, kad ji viską išgelbėtų?

Bet ne visai apie tai aš čia. Na apie tai, tačiau ne tokiu stiliumi, nebūsiu žurnalistas, kuriam svarbu įbrukt kažkokią ideologiją į galvą nesiremiant jokiais faktais. Taigi griebkimės straipsnio ir pagrįstų komentarų į jį.

Didieji bankai, visų pirma švediškieji, verslui kreditus dalija vangiai, nedalyvauja Vyriausybės verslo kreditavimo programoje, nenori prisiimti ir minimalios rizikos, o Lietuvoje uždirbtą kapitalą kreipia į savo tėvynę. Tik lietuviškieji ir keli užsienio bankai dalija mikrokreditus, kurių pusę palūkanų dydžio dengia valstybė.

Pažiūrėkim į naujų paskolų įmonėms grafiką (naujų, tai reiškia išduotų per mėnesį):

Pažiūrėkim kokiam lygyje dabar išduodamos paskolos, o gi 2007-06. Labai normalus paskolų išdavimo lygis. Prisiminkime, kad dabar krizė! Burbulas sprogo! Jis turi subliūkšti sprogęs. Tai ir atsitiko. Tai ko čia pergyvent, kad paskolų bankai neišduoda? Išduoda ir po >2mlrd. Lt kas mėnesį! Minimi lietuviški bankai dalina valstybės paskolas (tai ko čia juos girti? Ne bankas geras ir pinigus duoda, o valstybė), bet tos valstybės paskolos yra lašas jūroje. 100mln per kelis mėn vs 2mlrd. kas mėnesį. Nedalyvauja verslo kreditavimo programoje? Dalyvauja (pažiūrėkit į grafiką), tik ne valstybės, kaip jau minėjau tas 100mln. Lt yra lašas jūroje.

Lietuvoje uždirbtą kapitalą kreipia į savo tėvynę

Kokį uždirbtą kapitalą??? Pažiūrim į bankų pirmo pusmečio rezultatus:

Tik pora mini-bankelių sugebėjo kažką minimaliai uždirbt. Taigi klaida formuluotei teiginio. O kitas dalykas, kodėl kai kurie bankai grąžina pinigus į savo motininius bankus? Atsakymas labai paprastas. Iš kur pas banką pinigai kad jis galėtų dalinti paskolas? Manot iš indėlių? Na dalis taip, tačiau jei vien iš indėlių dalintų paskolas tai tas pirmas grafikas ne taip atrodytų, o paskolų būtų išduodama kur kas mažiau. Bankai norėdami išduoti paskolas, patys skolinasi iš savo motininių bankų. O skolas juk reik grąžint? Tai va ir atsakymas – vyksta skolų grąžinimas.

Ar ieškoma saugiklių, neleisiančių nuskurdinti piliečių stambiausiems užsienio bankams, pakėlusiems palūkanas už išduotus kreditus, kai toks aukštas VILIBOR lygis

Pala pala pala. Kodėl vėl bankus kaltint, kad aukštas Vilibor? Na taip, pagal bankus jis nustatomas, BET banko rizika negali būti mažesnė, nei valstybės rizika. Pažiūrim už kiek skolinasi valstybė litais.  Paskutinis obligacijų platinimas buvo už vidutinius 8.7% metams. T.y. trumpai tariant, kad bankas pats negali pasiskolinti pigiau, kad galėtų pigiai paskolinti gyventojams ar įmonėms. O prisiminus, kad tai pelno siekianti įstaiga – ji nelys į nuostolius.

Dar tęsiant vilibor temą, dažnai kaltinimai krypstą į skandinaviškus bankus, ele jie kelia VILIBOR, o lietuviški bankai šventieji… Tai va, galiu paneigti šitą mitą. LB pradėjo skelbti tarpbankines palūkanų normas. Aš pradėjau jas stebėti. Ir paėmiau pateiktų reikšmių mėnesio vidurkius, taigi kurie bankai teikia didžiausias palūkanas:

Žiūrėkit į paskutinį stulpelį, Žalia spalva rodo reikšmes virš vidurkiu, rausva žemiau vidurkio. Tai Kelia palūkanas: ŠB, ŪB, Nordea, DnB Nord, leidžia jas žemyn Danske, Swedbank, SEB. Taigi tarp keliančių yra abu lietuviški bankai. Myth busted! PS. pažiūrėjus į skaičius, matyti, kad skirtumai nėra drastiški ir vis bankai gan vienodai nustato palūkanų normas.

Ar bankai ruošiasi perimti žmonių turtą?

Jeigu žmogus mokus – tikrai ne. Jei nemokus, tai čia jau jo problemos. Šiaip, bankui perimtas turtas yra nuostolingas, jam reikia rūpintis, kaip jį realizuoti, realizuojama paprastai žemesne kaina. Nieko gero. Taigi bankų tikslas nėra turto atėmimas. TAČIAU, kaip jau minėjau anksčiau, bankai patys skolinasi, kad galėtų paskolinti gyventojams. Jeigu gyventojas nemoka paskolos, bankas turi savo kreditoriams mokėti iš savo pinigų, tai eina į nuostolius. Jeigu jau nebėra kur dėtis, bankas neturi kitos išeities, kaip perimti turtą ir jį pardavus, kiek įmanoma mažinti nuostolius (pelno siekianti įstaiga 0- bet kas elgtųsi lygiai taip pat).

Nedevalvavus lito?

Neatsibodo dar tas pats klausimas? Jei latviai sugebėjo nedevalvuot per tokį chaosą jų pinigų rinkoje, tai manau atsilaikysime ir mes. Iš tų spekuliacijų naudos vis tiek jokios nėra…

Čia matyt lietuvio būdas kaltinti ką nors apart savęs. Patys ėmėm paskolas, o dabar jų negalim grąžinti. Sakot bankininkai įtikino imti? O kur jūsų galva tuo metu buvo? Manot, bankai patys siekė tokių nesąmonių kokie dabar rinkoj dedasi? Pažiūrėkit į bankų nuostolius ir suprasit, kad tikrai patys nenorėjo ir patys yra suinteresuoti grįžti į tuos “senuosius geruosius laikus”. Visiem dabar nelengva, o bankai ne išimtis. Tai gal vieną kartą baigiam tas nesąmones ir verčiau pakalbam kaip subalansuoti biudžetą?

Raktąžodžiai: bankai, krizė, nuotoliai, palūkanos, paskolos, populizmas, vilibor

Kątik į paštą iš LB (Lietuvos banko) gavau žinutę:

Lietuvos bankas savo interneto svetainėje pradėjo skelbti šalies komercinių bankų pateikiamas kotiruotes (skolinimo palūkanų normas), pagal kurias Lietuvos bankas skaičiuoja VILIBOR indeksą.

Va bus peno žurnalistam ir žmonėm Galės keikt ne apskritai bankus, o konkrečiai kurį nors

Nuėjau pateikta nuoroda ir štai rezultatai:

Taigi aukščiausios palūkanos pateiktos Nordea banko (vadinasi šito keikt negalim – nes bankai su aukščiausiom ir žemiausiom pateiktom palūkanom į tolimesnį skaičiavimą neįtraukiami), vadinasi keikiam DnB Nord Geriausią valią ir žemiausias palūkanas pateikė ŪB, SEB ir Swedbank.

O šiaip tai visų pateiktos palūkanos labai panašios. Ir net imant žemiausias pateiktas palūkanas VILIBOR nenukris tiek kiek norėtūsi daug kam…

Eilinį kartą pradedu rašyti, kai kas nors nepatinka ir bandysiu išsakyti savo nuomonę, šiuo atveju, apie palūkanų normas Litais.

Juokingai atrodo įvairūs politikų pasisakymai ir kaltinimų šaudymai bankams, neva dėl perdėtai užkeltų palūkanų normų. Pvz. šiame straipsnyje, rašo, kad Tvarkiečiai kvies Šarkiną asmeniškai pasiaiškinti, kodėl palūkanos tokios aukštos. Lyg tas Šarkinas pats nustatinėtų palūkanų normas. Lietuvos bankas pasts nieko nenustatinėja. Vienas palūkanų normas ima iš bankų, kitas iš ECB, tai kam jį kviesti aiškintis? Po tokio mano teiginio gali pasirodyti, kad iš tikrųjų kalti bankai. Taip mano ir p. Kubilius ir jo patarėjas, ir Glaveckas. Kubiliaus nuomonė pati nešališkiausia ir nėra nukreipta vien palūkanų tema, tačiau Tvarkiečių ir Glavecko nuomonės kelią šypseną, mat lygina palūkanų normas Europoje ir pas mus. Jie pamiršta tokią smulkmeną, kad Lietuvoje valiuta – litas, o Europoje – euras. Kad kursas yra fiksuotas, tai dar nereiškia, kad tai ta pati valiuta. Taigi mano, kaip daugiau nei eilinis žmogus žinančio apie tai, pareiga pasidalinti savo žiniomis šiuo klausimu, kad visokie politikai ir žurnalistai, kurie ne ką išmano, nesudarytų blogos nuomonės.

Suprantu, kad visiems besiskolinantiems litais, norisi kažką kaltinti dėl to, kad padėtis gerokai pasunkėjo ir paskolos pabrango. Pasigilinkim į palūkanų normas ir gal pabandysime suprasti kodėl taip nutiko ir kas dėl to (ne)kaltas.

Pradžioje visiems manantiems, kad palūkanos eurais ir litais turi būti vienodos – truputis istorijos:

Euras buvo įvestas 2002 sausio 1d (formaliai anksčiau, bet šią dieną rinkoje pasirodė banknotai ir monetos). Litas buvo susietas su Euru 2002m. vasario 2. Palūkanų nomos Litais ir Eurais nuo to laiko atrodė taip:

Galima išskirti 4-ris etapus (na yra jų ir daugiau, pvz iš kart po susiejimo judėjo skirtingai, bet tai neturi didelės reikšmės):

1. Po susiejimo trejetą-ketvertą metų (2002-2006) palūkanos buvo skirtingos, bet judėjo panašiai. Situacija rinkoje buvo rami – didesnių svyravimų niekas neįtakojo ir jų nebuvo.
2. 2006m. laikotarpyje palūkanos tiek eurais tiek litais buvo praktiškai vienodos ir judėjo vienodai. Taip buvo dėl to, kad buvo manoma, jog Lietuva tuoj tuoj įsives eur. Matyt nuo šio laikotarpio ir kilo nuomonė, kad palūkanos turi būti tos pačios.
3. Krypties koeficientai vienodų ženklų, bet skirtingų dydžių, t.y. judėjo ta pačia kryptimi, tačiau skirtingais greičiais.
4. Palūkanų išsiskyrimas.

1-3 etapai, nors ir buvo skirtingi, tačiau panašūs tuo, kad palūkanos judėjo panašiai. O tai leido visiems susidaryti klaidingą nuomonę, kad palūkanos litais ir eurais yra tarpusavyje susietos, kaip kad susieti valiutų kursai. Iš tikrųjų taip nėra. Nors Lietuva remiasi dauguma ECB principų, tačiau iš esmės ECB ir LB pinigų politikos yra skirtingos. Jos buvo panašios ilgą laiką, tačiau krizės akivaizdoje išsiskyrė: ECB pradėjo mažinti bazinę palūkanų normą (mes tokios iš viso neturim), pradėjo pompuoti daugybę pinigų į rinką (mes mažinam algas mokytojam, didinam mokesčius tik tam, kad išgyventume ir nebankrutuotume).

Va taip ir gavosi, kad Europa turėdama lėšų ir galimybių pradėjo skatinti ekonomiką. Mes tokių lėšų deja neturime. Negalime imti ir prispausdinti milijardų litų ir visus padaryti laimingais, kaip tai daro JAV, Britanija ir kitos šalys… Bet visa tai politika ir pezalai. Žiūrėkime racionaliai ir nepolitikuodami.

Skaityti viską »

Nu nesupratau. Skaitau ir netikiu. Ar čia šarkinas nepraustaburnis ar čia žurnaliūgos dibilai?

Spauskit norėdami skaityti visą straipsnį.

Šiaip paskaičius visą interviu, darosi įspūdis, kad žurnaliztai “dibilai” pristojo su “dibiliškais” klausimais… Tai gal ir neatlaikė nervai.. (Man ir neatlaikytų)

Dar kartą įrodo, kad “Vakaro žinios” nieko daugiau kaip bulvarinis skaitalas…

Bet čia galėtų būt metų citata

Paskutiniu metu įdomiai pradeda atrodyti trumpo laikotarpio (iki mėnesio) VILIBOR, kuris nuo metų pradžios nenustodamas krenta:

Pažiūrėjus į pokyčius, matosi, kad visų laikotarpių VILIBOR krito daug, kiek išsiskira 1 mėnesio, kuris nukrito beveik 500bp.

Kad krenta visų laikotarpių VILIBOR yra normalu, tačiau kad išsiskiria 1mėnesio ir 1 nakties palūkanos jau nėra normalu. Pažiūrėkime į skirtumą, tarp 1 ir 3 mėnesių palūkanų litais, eurais ir JAV doleriais:

Matome, kad skirtumas tarp šių palūkanų JAV doleriais ir eurais yra praktiškai pastovus – taip ir turėtų būti, tačiau litais nuo maždaug 150bp pakilo iki 400bp. Reikia kažkokio gilesnio nagrinėjimo kodėl taip yra.
Mąstant logiškai, kuo žemesnė palūkanų norma, tuo labiau bankai linkę skolinti vienas kitam. Ir žiūrint statistiškai praktiškai visi tarpbankiniai sandoriai atliekami trumpeniu nei 1mėnesio terminu. Vadinasi ilgesnių laikotarpių palūkanų normos yra tik teorinės. Visgi išlieka klausimas, kodėl taip skiriasi 1 ir 3 mėnesių palūkanų skirtumų grafikai ir reikšmės. Žvelgiant giliau, iš rinkos pusės, palūkanų norma turėtų atspindėti tiek pasitikėjimą bankiniame sektoriuje, tiek ir pinigų kiekį. Dėl pasitikėjimo viskas tvarkoje, bankai tiki, kad trumpu laikotarpiu pasitikėti galima, tačiau dėl bendros rinkos situacijos ilgesniu laikotarpiu verčiau pinigų neskolinti ir pasilaikyti juos sau. Bet dėl antro momento – pinigų kiekio, darosi visai keista. Žiūrėkim į VILIBOR vienos nakties palūkanas – jos mažiau 1%. Pažiūrim į pinigų bazės grafiką:

Matosi, kad per sausį pinigų sumažėjo. Ir sumažėjo daug – 750mln LTL (6.2%) (čia imtas mėnesio pinigų bazės vidurkis. Jei žiūrint į pinigų bazę laikotarpio gale, pinigų sumažėjo 1.1mlrd LTL (8.6%)). Nežinantiems – pinigų bazė – Grynieji pinigai apyvartoje, kredito įstaigų einamosios sąskaitos ir privalomosios atsargos. Vadinas augimas rinkoje smunka labai greitai, o sausį kirto ir augimo-kritimo ribą ir jų sumažėjo, o VILIBOR vienos nakties palūkanos ir toliau krenta.
Apibendrinus galima pasakyti taip: pinigų kiekis sparčiai mažėja, o palūkanos (kurios neva turėtų atspindėti pinigų kainą) krenta. Vadinasi galima padaryti išvadą, kad VILIBOR, daug kur vadinmas ir interpretuojamas, kaip “Litų kaina”, negali taip vadintis (bent jau šiuo laikotarpiu), nes smunkantys pinigai, kitu atveju, atsispindėtų ir palūkanų normose – pinigų mažiau, vadinasi jie turi brangiau kainuoti.
Antras niuansas, kalbant apie 1mėn VILIBOR yra palūkanos už vieno mėnesio indėlius. Jos yra nepalyginamai aukštesnės už VILIBOR’ą, kai tuo tarpu 1 metų palūkanos praktiškai sutampa. Pažiūrėjus į grafiką:

matyti, kad dauguma bankų už 1 mėn indėlius gyventojam siūlo vidutiniškai 6.7% metinių palūkanų, kai VILIBOR 1mėn tuo tarpu yra lygus 3.43%, vadinasi kaina už indėlius iš gyventojų yra dvigubai didesnė nei už indėlius iš bankų. Vadinasi  bankai labiau linkę skolintis iš gyventojų, nei iš bankų, tačiau surinkti indėlius sekasi vangiai. Oranžiniai bankai dalyvauja VILIBOR skaičiavime (Nordea dalyvavo anksčiau), ir jų palūkanos yra ryškiai artimesnės VILIBOR, nei kad likusių bankų, nors vis vien su vidutine 100 bazinių punktų premija.
Kažkada vienas protingas žmogus pasakė, kad “bankai niekada neskolins vienas kitam pigiau, negu skolinasi valstybė”. Pažiūrėkim į Lietuvos vertybinių popierių šių metų aukcionus:

2009.02.23    3M    7.707    7.13    -0.58
Matyti, kad paskutinį mėnesį buvo net 3 (iš 4!) aukcionų, kuriuose palūkanų normos buvo aukštesnės nei VILIBOR (žiūrint iš istorinės perspektyvos tokių atvejų praktiškai nėra buvę). Vadinasi peršasi išvada, kad arba bankai turi gerokai per daug pinigų, kuriuos likę paskolinti, arba pinigų jie neturi, tačiau suinteresuoti, kad VILIBOR kaina būtų žema. Visgi, aš tikėčiau, kad teisinga 1mėn pinigų kaina yra VVP aukcione nustatyta kaina+kažkokia premija. Pažiūrėkim į 1mėn aukcioną – kaina 4.37%, kai VILIBOR 3.63% – vadinasi bankai dirbtinai yra linkę mažinti kainą. Juo labiau, teigti, kad norima skolinti, tikrai negalima, kadangi pinigų trūkumas tikrai yra juntamas.
Viską apibendrinti ir pateikti išvadą, bei atsakymus, kodėl taip yra, nėra lengva, todėl galima pateikti kelis apibendrinimus ir atradimus:

• Skirtumas tarp 1 ir 3 mėn. Finansine prasme nėra reikšmingas, tačiau palūkanų skirtumai rodo kardinaliai skirtingus rezultatus, mat 1mėn pinigų kaina yra gerokai žemesnė už 3 mėnesių ir tas skirtumas vis didėja – vadinasi yra baiminamasi dėl ateities.
• VILIBOR (kol kas) negalima vadinti “litų kaina”, kadangi reali situacija yra tokia, kad pinigų mažėja, o jų pertekliaus tikrai nėra, vadinasi, logiškai mąstant, ir jų kaina turėtų didėti ar bent jau nemažėti, tačiau vienos nakties VILIBOR krenta labai stipriai (nuo metų pradžios nukrito 70%). Vadinasi VILIBOR tėra bankų noras ar nenoras skolinti pinigus ta kaina, ir tai labiau atspindi ne pinigų kainą, o vyraujančias nuotaikas.
• Juntamas nukrypimas nuo realios šalies ir lito rizikos – pastarąjį mėnesį VILIBOR buvo žemesnis nei VVP pelningumas – pradėjo justis, kad VILIBOR yra bankų, o ne rinkos tendencijų nuspręstas dydis.

Raktąžodžiai: palūkanos, palūkanų norma, pinigai, pinigų bazė, rinka, vilibor

Pradedu šitą įrašą, dar nežinodamas jo pabaigos. Rašau, ne tam, kad papasakočiau kažką kažkam, o tam kad pats sužinočiau ir išsiaiškinčiau, ar verta fiksuoti palūkanas. Visiem imantiems paskolas toks klausimas greičiausiai iškyla. Šiaip aš pats imčiau paskolą Eurais, bet šiame įraše skaičiuosiu viską Litais ir naudosiu VILIBOR’ą, vien dėl to, kad jo duomenis patogiau ir greičiau ištraukti, o esmė bus ta pati.

Duomenis ėmiau nuo 2000.12.31 iki 2008.12.31 ir ėmiau 1,3,6 ir 12 mėn VILIBOR’ą. Ir bandysiu nustatyti, ar apsimoka palūkanas fiksuoti metam, ar geriau jas perskaičiuoti kas mėnesį. Paėmus to laikotarpio  VILIBOR vidurkį, gaunam, kad

Matome, kad vidutiniškai trumpesnio laikotarpio palūkanos yra mažesnės. Tačiau noriu išsiaiškinti ar tie dažni svyravimai turi reikšmingos įtakos galutiniam rezultatui. Žinoma, čia istorija labai trumpa, nes paskolos dažnai dalijamos ilgiem laikotarpiams, tačiau manau skaičiavimai bus pakankamai reikšmingi, kadangi pažiūrėjus į istorinį grafiką, matosi tiek kilimas tiek kritimas:

Čia skaičiuosiu, nes kaip paskolą, o kaip grąžą. T.y. aš teigsiu – atvirkščiai, kad ne skolinuosi, o dedu indėlį į banką ir mano pinigai augs. Pradžioj aš padedu 100lt indėlį, ir jį dedu keliais skirtingais būdais – palūkanas perskaičiuojant kas 1,3,6 ir 12 mėn. Taigi kur suma periodo gale bus didžiausia, ten bus blogiausia skolintis. Atlikus keletą skaičiavimų, gauname tokius rezultatus:

Arba jei su skaičiais (palūkanos – metine palūkanų norma):

Rezultatai manęs, tiesą sakant nenustebino, nes būtent tokių ir tikėjausi, tiesiog norėjosi patikrint. Matome, kad palūkanom kintant kas mėnesį vidutiniškai uždirbsime mažiau, o tuo tarpu fiksuojant tarkim metam – daugiau. Taigi imant paskolą, geriau būtų palūkanų nefiksuoti. Žinoma, kad bus svyravimų ir gali būti, kad kelis mėnesius mokėsime daugiau, nei fiksuojant, tačiau vidutiniškai, per visą laiką sumokėsime mažiau. Pvz paėmę būsto paskolą 200.000Lt, 25metam tas skirtumas 1% tarp fiksuojant metam ir nefiksuojant, gali virsti pakankamai didele suma. Žinoma, jeigu esi pakankamai apsiskaitęs ir besidomintis ir pastoviai stebintis rinką, galima fiksavimą kaitalioti. Pvz. Dabar kai eurais nukritę, bet dar krenta galima laikyti palūkanas nefiksuotas. Pastebėjus, kad rinka atsigauna ir EURIBOR gali pradėti kilti, galima imti ir užfiksuoti metams ir pan.

Viename Aurimo straipsniuky, buvo svarstoma, ką apie devalvaciją mano Lietuvos bankai. Pripažinsiu įdomi teorija ir įdomūs svarstymai, tačiau norėtūsi parašyti, kodėl jie yra neteisingi ir kodėl neverta bijoti devalvacijos. Tiesa čia nesigilinsiu, kad pati devalvacija yra sudėtingas ir ganėtinai žalingas procesas.3

Pažiūrėjus į tarpbankines palūkanų normas Eurais (Euribor) ir Litais (Vilibor), bei atsižvelgus į tą faktą, kad Lito ir Euro kursas yra fiksuotas, kyla klausimas – “kodėl palūkanų normos taip skiriasi?”. Bet kuris investuotojas gali pasakyti, kad grąža = rizikai. Kadangi palūkanų normas galima laikyti savotiška grąža, todėl atsakymas paprastas Lito rizika yra didesnė. Ką tai reiškia? Reiškia, kad yra didesnė tikimybė, kad valiuta gali būti devalvuota – jos kurso sumažėjimas kitų valiutų bei aukso atžvilgiu. Pastaruoju metu, gan dažnai galime išgirsti kalbų apie Lito devalvaciją. Ar jos pagrįstos? Visų pirma pažiūrėkime į praeitį. Ar visada Litas buvo rizikingesnis už Eurą ir kiek.

Grafike matyti, palūkanų Litais ir Eurais metinių vidurkių skirtumai nuo 2002 (nuo Euro pasirodymo). Matome, kad palūkanos buvo praktiškai suvienodėjusios 2006 metais, to priežastis buvo lūkesčiai, kad Lietuva įsives Eurą. Deja tam neįvykus, vėl padidėjo Litų poreikis ir pradėjo kilti palūkanų normos, kai tuo metu Eurais kito nedaug. Taigi šioje krizės akivaizdoje aiškiai, matyti, kad Lito rizika dar nebuvo didesnė nuo Euro atsiradimo. Bet ar tai rimtas pagrindas teigti, kad valiuta gali būti devalvuota?
Yra dar vienas dalykas į ką galima pažiūrėti, ir šis rodiklis yra kur kas svarbesnis, nei palūkanų normos – tai efektyvusis valiutos kursas – pasiūlos ir paklausos procesų valiutos rinkoje sąveikos išdava ir jis visada iš esmės atitinka pusiausvyros lygį:

Pažiūrėjus į Lito efektyviųjų kursų metinį pokytį, matyti, kad daug didesnis pusiausvyros disbalansas buvo 1998 – taisiais, o tuo pačiu ir didesnis spaudimas devalvuoti valiutą.
Dar vienas įdomus dalykas (kuris iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keistas) – tai bankų indėlių palūkanų normos Litais ir Eurais (apie tai ir rašė Aurimas). Pažiūrėkime į grafiką rodantį skirtumą tarp to banko 12 mėn. terminuotojo indėlio Litais ir Eurais palūkanų skirtumą:

Matome, kad yra labai dideli skirtumai, kurie svyruoja nuo 1 iki 7%. Taigi kuriuose bankuose šis skirtumas normalus o kuriuose ne? 12 mėn. VILIBOR ir EURIBOR reikšmės yra atitinkamai: 9,27 ir 2,426. Skirtumas tarp jų: 6,844. Taigi “normalus” skirtumas būtų Nordea banke. Kodėl negalima iš palūkanų spręsti apie devalvaciją? Pažiūrėkime į tuos bankus, kurių skirtumas yra virš 5: Nordea, DnB Nord, Danske – visi užsienio kapitalo bankai. Mažas skirtumas: Parex, Medicinos bankas, Šiaulių bankas, Snoras – lietuviško arba Latviško kapitalo bankai.
Taigi šis skirtumas parodo tiesiog banko valiutos poreikį – Lietuviško kapitalo bankams yra kur kas sudėtingiau pigiai pasiskolinti Eurų iš tarpbankinės rinkos, todėl jiem reikia skolintis brangiai iš lokalių šaltinių, o tuo tarpu užsienio kapitalo bankai pigiai skolinasi iš patronuojančio (motininio) banko.
Galutinė išvada būtų ta, kad nepaisant pastaruoju metu išaugusios valiutos rizikos, nėra pagrindo nerimauti ir kelti kalbų apie devalvaciją. Dabar rinką, valdo lūkesčiai, todėl nepagrįstas bangų kėlimas vidury vandenyno gali sukelti cunamį nieko dėtose pakrantėse.

Pastaruoju metu, vos ne kasdien girdime, skaitome, matome, daug pranešimų apie palūkanų normas ir galimas finansų krizės pasekmes Lietuvos bankams. Kažkas sugalvojo įstatymo projektą, pagal kurį būtų kuriamas 3mlrd. LTL fondas, skirtas gelbėti į bėdą patekusiam bankui (jei toks būtų). Į jį pinigus įneštų ne valstybė, o visi Lietuvoje veikiantys bankai. Kaži ar susimąstė įstatymo projekto kūrėjai (fin. ministerija), kad užsienio kapitalo bankam (o jų dalis mūsų Lietuvėlėje ~85%) toks fondas visiškai (su išlygom) nereikalingas, ir ne tik kad nereikalingas bet ir žalingas. Ištikus krizei užsienio kapitalo bankus parems motininės įmonės iš užsienio, o jiems gelbėti Lietuviškus bankelius visai nėra tikslo ir prasmės. Kam bankui sumažinti savo likvidumą, išmetant kelis šimtus mln. LTL ir gelbėjant savo konkurentą? Šiaip bandymai kurti gelbėjimo planus yra sveikintini, bet galvot reikia… Tartis su protingais žmonėm reikia. Pvz. tegu tokiam fondui (jei jau taip nori jį sukurti) naudoja privalomųjų bankų atsargų pinigus (vis vien guli nepanaudoti). O priėmus tokį įstatymą, tai nenustebčiau, jei vienas ar keli užsienio bankeliai pasitrauktų iš Lietuvos rinkos… O tada būtų dar didesnė biudžeto skylė ir galvos skausmas politikų bemiegėse naktyse (juk tik jom priėminėja įstatymus dabar…).

Daž vienas dažai girdimas dalykas – palūkanų normos. Kam dabar nertis kilpą ant kaklo ir lįsti į vertybinių popierių rinkas, jei 10% metinę grąžą gali gauti vos ne kiekvienam Lietuvos banke (o Latvijoj moka net 25% už indėlį):

Nors toks palūkanų augimas ir nepadeda pritraukti naujų indėlių, kurie pastoviai mažėja (aišku su mažom palūkanom visai būtų ištirpę):

Didelės palūkanos už indėlius – tik viena medalio pusė. Indėlių palūkanos tiesiogiai koreliuoja su VILIBOR’u, o pagal jį yra skaičiuojamos ir paskolų palūkanos. O VILIBOR pastaruoju metu pastoviai auga ir auga… Atrodytų kas čia yra tos 4 procentiniais punktais didesnės palūkanos. Bet paskaičiuokim. Tarkim turim paėmę 300000LT paskolą 25 metam. Tarkim kad palūkanų norma su marža yra 9%. Labai grubiais skaičiavimais gauname, kad žmogui per mėnesį teks sumokėti vidutiniškai 2370Lt. Jei pasikeičia palūkanos ir marža ir tampa tarkim 13%, tuomet jau įmoka pasidaro ~3400Lt. T.y. mėnesio įmoka išauga 1000lt. Gal čia ir pagražintas pavyzdys, bet realybėje yra ganėtinai panašiai. O kadangi pas daugelį pajamos tokios, kad paskolos įmoka sudaro 40% visų mėnesio pajamų, tai tas 1000Lt padidėjimas gali tapti nepakeliama našta. Taip rinkoje atsiranda pigiai parduodamų ar nuomojamų būstų. Aš asmeniškai, dėl to džiaugiuosi. Sprogsta NT burbulas, o aš būtent to ir laukiau. Kai normalizuosis padėtis rinkoje bus galima pačiam pirktis nuosavą būstą, o kolkas galima gan pigiai išsinuomoti gerą butą geroje Vilniaus vietoje.

Bet ne apie tai aš dabar kalbu. Apie VILIBOR’ą turėjo ši kalba turėjo būti. Daug kas klausia, kada gi tarpbankinės palūkanos (VILIBOR) pradės kristi. Negalima į šį klausimą atsakyti trumpai ir aiškiai. Jos auga dėl daugelio priežasčių – dėl įtemptos padėties finansų rinkoje, dėl Lietuvos silpnų ekonominių prognozių ir pan. Šalies rizika yra labai didelė. Juk vyriausybės obligacijų aukcione jos buvo pardavinėjamos su vid. 9.5% pajamingumu, o daugiausia siekė net 12%, štai kaip tai atrodo grafike:

Čia VILIBOR ir LT VVP vidurkiai. Jie praktiškai išsilygino, o tai žiūrint iš anksčiau byloja apie vieną – jie turi išsiskirt. Deja aš negaliu prognozuoti, kad padėtis Lietuvoje pagerės artimiausiu laiku, todėl galiu teigt tik likusią išvadą – VILIBOR dar turtų augti. O augti turėtų nustoti, kai valstybės rizika sumažės, arba pasiskolinti jau bus nebeįmanoma (bet RIGIBOR’as 15% rodo, kad kilti dar yra kur).

Užtat Litams brangstant Eurai nenustodami pinga (žemiau pateiktas grafikas skirtumo tarp Euribor ir Vilibor):

Žinoma paėmusiems ar besiruošiantiems imti paskolas kyla klausimas rinktis Litus ar Eurus. Čia atsakyti labai sunku. Paėmus eurais palūkanos mažesnės (bet dar reik įvertinti valiutos konvertavimo kaštus), bet rizika didesnė. O kas nutiktų jei devalvuotų Litą? Na dabar jo gal ir nedevalvuos (nors devalvuoja kaip tik tuomet kai visiem kišamos mintys į galvą, kad nedevalvuos, kad būtų netikėtumo efektas), bet juk negali pasakyti kas nutiks per ateinančius 25 metus. Aš tikrai tikiu kad gali įvykti daug kas. Pvz – vėl neįsivesime Euro, vėl prasidės krizė ir bus ji tokia kad teks devalvuot. Taigi atsakymas priklauso tik nuo jūsų pačių. Aš į šį klausimą atsakyčiau taip: jei imčiau paskolą – imčiau Eurais, jei turėčiau paskolą Litais – ją ir laikyčiau Litais (nekonvertuočiau).

Ir pabaigai šiaip įdomumo dėlei, bankų turtas per lapkritį pirmą kartą po labai ilgo laiko sumažėjo (nors ir nedaug (0.5%), bet faktas yra faktu):