Teorinė dalis. Panašu, kad palūkanos eurais ir doleriais pasiekė savo dugnus. USD jau ir ženkliai atsispyrė ir trečias mėnesis kyla. EUR’ų palūkanos kyla taip pat, tiesa tas kilimas kol kas tik dešimtosiom bazinio punkto dalim per savaitę, tačiau kyla. Tad turbūt galima teigti, kad EUR palūkanos dabar savo dugne. Nors aišku praktiškai tas dugnas nuo spalio jau, bet formaliai nuo tada palūkanos dar krito, kad ir simboliškai…

Praktinė dalis. Išsigąs dabar paskolas turintys eurais Nesigąsdinkit. Realiai palūkanos neturėtų šokt virš ECB bazės, t.y. 1%, bent kol kas… Kol kas, kol euras dar laikos Ar fiksuoti palūkanas? Na… Vidutiniškai fiksavę palūkanų sumokėtumėt vis tiek daugiau… Tik tiek, kad būsit saugūs, nuo to jog kitą mėnesį Jūsų įmoka gali padidėti.

Eilinį kartą, skaitydamas kokią pievą užsikabliuoju parašyti ką nors, kaip atsaką. Taip šiandien vėl kalbėsim apie bankus. Skaitau gi straipsniuką ir krūvą kaltinimų į bankų daržą, kurie nėra pagrįsti. Visi, kažkaip įsivaizduoja, kad bankas tai čia ele kažkokia dieviška institucija nuo kurios viskas priklauso, ir atrodytų, kad jei tik bankai panorėtų, pamojuotų stebuklinga lazdele ir viskas šalyje pasitaisytų. Bet juk bankai yra tiesiog pelno siekiančios organizacijos. Lygiai tokios pačios kaip Maxima, VST ir pan, tik veiklos pobūdis skiriasi. Tai kodėl neprašyt Maximos, kad ji viską išgelbėtų?

Bet ne visai apie tai aš čia. Na apie tai, tačiau ne tokiu stiliumi, nebūsiu žurnalistas, kuriam svarbu įbrukt kažkokią ideologiją į galvą nesiremiant jokiais faktais. Taigi griebkimės straipsnio ir pagrįstų komentarų į jį.

Didieji bankai, visų pirma švediškieji, verslui kreditus dalija vangiai, nedalyvauja Vyriausybės verslo kreditavimo programoje, nenori prisiimti ir minimalios rizikos, o Lietuvoje uždirbtą kapitalą kreipia į savo tėvynę. Tik lietuviškieji ir keli užsienio bankai dalija mikrokreditus, kurių pusę palūkanų dydžio dengia valstybė.

Pažiūrėkim į naujų paskolų įmonėms grafiką (naujų, tai reiškia išduotų per mėnesį):

Pažiūrėkim kokiam lygyje dabar išduodamos paskolos, o gi 2007-06. Labai normalus paskolų išdavimo lygis. Prisiminkime, kad dabar krizė! Burbulas sprogo! Jis turi subliūkšti sprogęs. Tai ir atsitiko. Tai ko čia pergyvent, kad paskolų bankai neišduoda? Išduoda ir po >2mlrd. Lt kas mėnesį! Minimi lietuviški bankai dalina valstybės paskolas (tai ko čia juos girti? Ne bankas geras ir pinigus duoda, o valstybė), bet tos valstybės paskolos yra lašas jūroje. 100mln per kelis mėn vs 2mlrd. kas mėnesį. Nedalyvauja verslo kreditavimo programoje? Dalyvauja (pažiūrėkit į grafiką), tik ne valstybės, kaip jau minėjau tas 100mln. Lt yra lašas jūroje.

Lietuvoje uždirbtą kapitalą kreipia į savo tėvynę

Kokį uždirbtą kapitalą??? Pažiūrim į bankų pirmo pusmečio rezultatus:

Tik pora mini-bankelių sugebėjo kažką minimaliai uždirbt. Taigi klaida formuluotei teiginio. O kitas dalykas, kodėl kai kurie bankai grąžina pinigus į savo motininius bankus? Atsakymas labai paprastas. Iš kur pas banką pinigai kad jis galėtų dalinti paskolas? Manot iš indėlių? Na dalis taip, tačiau jei vien iš indėlių dalintų paskolas tai tas pirmas grafikas ne taip atrodytų, o paskolų būtų išduodama kur kas mažiau. Bankai norėdami išduoti paskolas, patys skolinasi iš savo motininių bankų. O skolas juk reik grąžint? Tai va ir atsakymas – vyksta skolų grąžinimas.

Ar ieškoma saugiklių, neleisiančių nuskurdinti piliečių stambiausiems užsienio bankams, pakėlusiems palūkanas už išduotus kreditus, kai toks aukštas VILIBOR lygis

Pala pala pala. Kodėl vėl bankus kaltint, kad aukštas Vilibor? Na taip, pagal bankus jis nustatomas, BET banko rizika negali būti mažesnė, nei valstybės rizika. Pažiūrim už kiek skolinasi valstybė litais.  Paskutinis obligacijų platinimas buvo už vidutinius 8.7% metams. T.y. trumpai tariant, kad bankas pats negali pasiskolinti pigiau, kad galėtų pigiai paskolinti gyventojams ar įmonėms. O prisiminus, kad tai pelno siekianti įstaiga – ji nelys į nuostolius.

Dar tęsiant vilibor temą, dažnai kaltinimai krypstą į skandinaviškus bankus, ele jie kelia VILIBOR, o lietuviški bankai šventieji… Tai va, galiu paneigti šitą mitą. LB pradėjo skelbti tarpbankines palūkanų normas. Aš pradėjau jas stebėti. Ir paėmiau pateiktų reikšmių mėnesio vidurkius, taigi kurie bankai teikia didžiausias palūkanas:

Žiūrėkit į paskutinį stulpelį, Žalia spalva rodo reikšmes virš vidurkiu, rausva žemiau vidurkio. Tai Kelia palūkanas: ŠB, ŪB, Nordea, DnB Nord, leidžia jas žemyn Danske, Swedbank, SEB. Taigi tarp keliančių yra abu lietuviški bankai. Myth busted! PS. pažiūrėjus į skaičius, matyti, kad skirtumai nėra drastiški ir vis bankai gan vienodai nustato palūkanų normas.

Ar bankai ruošiasi perimti žmonių turtą?

Jeigu žmogus mokus – tikrai ne. Jei nemokus, tai čia jau jo problemos. Šiaip, bankui perimtas turtas yra nuostolingas, jam reikia rūpintis, kaip jį realizuoti, realizuojama paprastai žemesne kaina. Nieko gero. Taigi bankų tikslas nėra turto atėmimas. TAČIAU, kaip jau minėjau anksčiau, bankai patys skolinasi, kad galėtų paskolinti gyventojams. Jeigu gyventojas nemoka paskolos, bankas turi savo kreditoriams mokėti iš savo pinigų, tai eina į nuostolius. Jeigu jau nebėra kur dėtis, bankas neturi kitos išeities, kaip perimti turtą ir jį pardavus, kiek įmanoma mažinti nuostolius (pelno siekianti įstaiga 0- bet kas elgtųsi lygiai taip pat).

Nedevalvavus lito?

Neatsibodo dar tas pats klausimas? Jei latviai sugebėjo nedevalvuot per tokį chaosą jų pinigų rinkoje, tai manau atsilaikysime ir mes. Iš tų spekuliacijų naudos vis tiek jokios nėra…

Čia matyt lietuvio būdas kaltinti ką nors apart savęs. Patys ėmėm paskolas, o dabar jų negalim grąžinti. Sakot bankininkai įtikino imti? O kur jūsų galva tuo metu buvo? Manot, bankai patys siekė tokių nesąmonių kokie dabar rinkoj dedasi? Pažiūrėkit į bankų nuostolius ir suprasit, kad tikrai patys nenorėjo ir patys yra suinteresuoti grįžti į tuos “senuosius geruosius laikus”. Visiem dabar nelengva, o bankai ne išimtis. Tai gal vieną kartą baigiam tas nesąmones ir verčiau pakalbam kaip subalansuoti biudžetą?

Raktąžodžiai: bankai, krizė, nuotoliai, palūkanos, paskolos, populizmas, vilibor

Kątik į paštą iš LB (Lietuvos banko) gavau žinutę:

Lietuvos bankas savo interneto svetainėje pradėjo skelbti šalies komercinių bankų pateikiamas kotiruotes (skolinimo palūkanų normas), pagal kurias Lietuvos bankas skaičiuoja VILIBOR indeksą.

Va bus peno žurnalistam ir žmonėm Galės keikt ne apskritai bankus, o konkrečiai kurį nors

Nuėjau pateikta nuoroda ir štai rezultatai:

Taigi aukščiausios palūkanos pateiktos Nordea banko (vadinasi šito keikt negalim – nes bankai su aukščiausiom ir žemiausiom pateiktom palūkanom į tolimesnį skaičiavimą neįtraukiami), vadinasi keikiam DnB Nord Geriausią valią ir žemiausias palūkanas pateikė ŪB, SEB ir Swedbank.

O šiaip tai visų pateiktos palūkanos labai panašios. Ir net imant žemiausias pateiktas palūkanas VILIBOR nenukris tiek kiek norėtūsi daug kam…

Paskutiniu metu įdomiai pradeda atrodyti trumpo laikotarpio (iki mėnesio) VILIBOR, kuris nuo metų pradžios nenustodamas krenta:

Pažiūrėjus į pokyčius, matosi, kad visų laikotarpių VILIBOR krito daug, kiek išsiskira 1 mėnesio, kuris nukrito beveik 500bp.

Kad krenta visų laikotarpių VILIBOR yra normalu, tačiau kad išsiskiria 1mėnesio ir 1 nakties palūkanos jau nėra normalu. Pažiūrėkime į skirtumą, tarp 1 ir 3 mėnesių palūkanų litais, eurais ir JAV doleriais:

Matome, kad skirtumas tarp šių palūkanų JAV doleriais ir eurais yra praktiškai pastovus – taip ir turėtų būti, tačiau litais nuo maždaug 150bp pakilo iki 400bp. Reikia kažkokio gilesnio nagrinėjimo kodėl taip yra.
Mąstant logiškai, kuo žemesnė palūkanų norma, tuo labiau bankai linkę skolinti vienas kitam. Ir žiūrint statistiškai praktiškai visi tarpbankiniai sandoriai atliekami trumpeniu nei 1mėnesio terminu. Vadinasi ilgesnių laikotarpių palūkanų normos yra tik teorinės. Visgi išlieka klausimas, kodėl taip skiriasi 1 ir 3 mėnesių palūkanų skirtumų grafikai ir reikšmės. Žvelgiant giliau, iš rinkos pusės, palūkanų norma turėtų atspindėti tiek pasitikėjimą bankiniame sektoriuje, tiek ir pinigų kiekį. Dėl pasitikėjimo viskas tvarkoje, bankai tiki, kad trumpu laikotarpiu pasitikėti galima, tačiau dėl bendros rinkos situacijos ilgesniu laikotarpiu verčiau pinigų neskolinti ir pasilaikyti juos sau. Bet dėl antro momento – pinigų kiekio, darosi visai keista. Žiūrėkim į VILIBOR vienos nakties palūkanas – jos mažiau 1%. Pažiūrim į pinigų bazės grafiką:

Matosi, kad per sausį pinigų sumažėjo. Ir sumažėjo daug – 750mln LTL (6.2%) (čia imtas mėnesio pinigų bazės vidurkis. Jei žiūrint į pinigų bazę laikotarpio gale, pinigų sumažėjo 1.1mlrd LTL (8.6%)). Nežinantiems – pinigų bazė – Grynieji pinigai apyvartoje, kredito įstaigų einamosios sąskaitos ir privalomosios atsargos. Vadinas augimas rinkoje smunka labai greitai, o sausį kirto ir augimo-kritimo ribą ir jų sumažėjo, o VILIBOR vienos nakties palūkanos ir toliau krenta.
Apibendrinus galima pasakyti taip: pinigų kiekis sparčiai mažėja, o palūkanos (kurios neva turėtų atspindėti pinigų kainą) krenta. Vadinasi galima padaryti išvadą, kad VILIBOR, daug kur vadinmas ir interpretuojamas, kaip “Litų kaina”, negali taip vadintis (bent jau šiuo laikotarpiu), nes smunkantys pinigai, kitu atveju, atsispindėtų ir palūkanų normose – pinigų mažiau, vadinasi jie turi brangiau kainuoti.
Antras niuansas, kalbant apie 1mėn VILIBOR yra palūkanos už vieno mėnesio indėlius. Jos yra nepalyginamai aukštesnės už VILIBOR’ą, kai tuo tarpu 1 metų palūkanos praktiškai sutampa. Pažiūrėjus į grafiką:

matyti, kad dauguma bankų už 1 mėn indėlius gyventojam siūlo vidutiniškai 6.7% metinių palūkanų, kai VILIBOR 1mėn tuo tarpu yra lygus 3.43%, vadinasi kaina už indėlius iš gyventojų yra dvigubai didesnė nei už indėlius iš bankų. Vadinasi  bankai labiau linkę skolintis iš gyventojų, nei iš bankų, tačiau surinkti indėlius sekasi vangiai. Oranžiniai bankai dalyvauja VILIBOR skaičiavime (Nordea dalyvavo anksčiau), ir jų palūkanos yra ryškiai artimesnės VILIBOR, nei kad likusių bankų, nors vis vien su vidutine 100 bazinių punktų premija.
Kažkada vienas protingas žmogus pasakė, kad “bankai niekada neskolins vienas kitam pigiau, negu skolinasi valstybė”. Pažiūrėkim į Lietuvos vertybinių popierių šių metų aukcionus:

2009.02.23    3M    7.707    7.13    -0.58
Matyti, kad paskutinį mėnesį buvo net 3 (iš 4!) aukcionų, kuriuose palūkanų normos buvo aukštesnės nei VILIBOR (žiūrint iš istorinės perspektyvos tokių atvejų praktiškai nėra buvę). Vadinasi peršasi išvada, kad arba bankai turi gerokai per daug pinigų, kuriuos likę paskolinti, arba pinigų jie neturi, tačiau suinteresuoti, kad VILIBOR kaina būtų žema. Visgi, aš tikėčiau, kad teisinga 1mėn pinigų kaina yra VVP aukcione nustatyta kaina+kažkokia premija. Pažiūrėkim į 1mėn aukcioną – kaina 4.37%, kai VILIBOR 3.63% – vadinasi bankai dirbtinai yra linkę mažinti kainą. Juo labiau, teigti, kad norima skolinti, tikrai negalima, kadangi pinigų trūkumas tikrai yra juntamas.
Viską apibendrinti ir pateikti išvadą, bei atsakymus, kodėl taip yra, nėra lengva, todėl galima pateikti kelis apibendrinimus ir atradimus:

• Skirtumas tarp 1 ir 3 mėn. Finansine prasme nėra reikšmingas, tačiau palūkanų skirtumai rodo kardinaliai skirtingus rezultatus, mat 1mėn pinigų kaina yra gerokai žemesnė už 3 mėnesių ir tas skirtumas vis didėja – vadinasi yra baiminamasi dėl ateities.
• VILIBOR (kol kas) negalima vadinti “litų kaina”, kadangi reali situacija yra tokia, kad pinigų mažėja, o jų pertekliaus tikrai nėra, vadinasi, logiškai mąstant, ir jų kaina turėtų didėti ar bent jau nemažėti, tačiau vienos nakties VILIBOR krenta labai stipriai (nuo metų pradžios nukrito 70%). Vadinasi VILIBOR tėra bankų noras ar nenoras skolinti pinigus ta kaina, ir tai labiau atspindi ne pinigų kainą, o vyraujančias nuotaikas.
• Juntamas nukrypimas nuo realios šalies ir lito rizikos – pastarąjį mėnesį VILIBOR buvo žemesnis nei VVP pelningumas – pradėjo justis, kad VILIBOR yra bankų, o ne rinkos tendencijų nuspręstas dydis.

Raktąžodžiai: palūkanos, palūkanų norma, pinigai, pinigų bazė, rinka, vilibor

Po vakarykščių, šnekų, kad bankams viskas gerai, nutariau pats išanalizuoti, kaip ten yra iš tikrųjų. Kadangi dar viešai neskelbiami bankų pelnai, tai analizuosim kitus aspektus. Pradėkim nuo bankų turto:

Kaip matome iš grafikėlio, bankų turtas per metus užaugo rekordiškai mažai, ir pasiekė 2002 metų lygį, kuomet dar nebuvo paskolų bumo.

Iš metinio paskolų portfelio pokyčio grafiko matosi, kad paskolų bumas jau praeityje. pasiekėme 2002m. lygį. Gal tai ir į naudą, leis kiek atvėsti ekonomikai, prieš tolimesnį vystymąsi, nes kitu atveju galima ir perdegti.

Su vartojamosioms paskolom padėtis visai prasta:

Per paskutinius 2008tųjų du mėnesius vartojamųjų paskolų sumažėjo. Šiaip atrodytų nieko ypatingo, tačiau per visą šios informacijos laikotarpį šių paskolų dar nėra buvę kad sumažėtų. To priežastys paprastos – žmonės dėl iki rekordinių aukštumų pakilusių palūkanų nenori skolintis, o kadangi šių paskolų laikotarpis trumpas, jų grąžinama daugiau nei paimama.

Kadangi vartojamosios paskolos nėra bankų varikliukas, reiktų užmesti akį į kur kas reikšmingesnes paskolas – NT (mortgage):

Matome, kad nuo pat statistikos rinkimo pradžios paskolų išdavimo tempai tik mažėjo ir pasiekė rekordines žemumas, ir tai dar tik pradžia – leisimės dar, nes šiuo metu finansavimas beveik sustojęs. Skolinimui atsigauti nepadeda ir rekordinės palūkanos:

Kad bankai galėtų atsukti paskolų kranelius, jie turi turėti iš kur paskolinti patys, šiuo atveju žiūrint į indėlių grafiką nematyti nieko gero, galima tikėtis, kad finansavimas dar kurį laiką bus sustojęs:

Pirmą kartą nuo pat 1999 indėlių per metus sumažėjo.

Dėl pastaruoju gerokai išaugusių paskolų ir ne taip greit kylančių indėlių, bankinės sistemos likvidumas gerokai sumažėjo (kuo didesnė paskolų/indėlių santykio reikšmė-tuo mažesnis likvidumas, nors šitas rodiklis ne visai atspindi realią padėtį, nes jis ne visai tinka bankams kurie turi didelius motininius bankus, tačiau parodyti padėtį gali).

Iš viršutinių dviejų grafikėlių, matosi, kad pasitikėjimas Litu krenta. Kad paskolų Litais mažėja, tai čia jau normalu, tačiau, kad indėlių pradėjo mažėt jau įdomiau, nes tas rodo kritusį žmonių pasitikėjimą Litu. Kodėl nedevalvuosime lito, kalbėjau jau anksčiau.

Pabaigai, vienas įdomesnių grafikėlių, kuris nėra visiškai susijęs su bankais, tačiau iš kurio galima spręsti apie padėties rimtumą:

Tiems kas nežino:

P1=Grynieji pinigai apyvartoje ir vienadieniai indėliai litais ir užsienio valiutomis.
P2=P1+kiti trumpalaikiai indėliai litais ir užsienio valiutomis: sutarto iki 2 m. termino indėliai ir įspėjamojo iki 3 mėn. laikotarpio indėliai.
P3=P2+rinkos priemonės: atpirkimo sandoriai, PRF akcijos (vienetai) ir išleisti iki 2 m. termino skolos vertybiniai popieriai.

Esmė, tame, kad per 2008tuosius grynųjų pinigų rinkoje krito ~17%. Kas yra tikrai labai daug. Net Rusijos krizės metu (99-2000m.) nebuvo tiek sumažėję pinigų. Ką tai mum pasako? Peršasi dvi išvados:

1. BVP kitais metais (jei padėtis nepasikeis, o ji tikrai nepasikeis, nes dėl mokesčių mažėja žmonių pajamos, iš užsienio Lietuviai atsiunčia savo šeimom vis mažiau) kris dar daugiau nei prognozuojama.
2. Infliacija mažės, gal net bus defliacija.
3. Ekonomiką gaivinti yra pakankamai lengva – reikia paleisti daugiau pinigų į rinką, o to pas mus tikrai nebus.

Taigi reiktų padaryti kažkokią išvadą. Žiūrint į grafikus, peršasi mintis “trukt už vadžių – vėl iš pradžių”. Grįžom į 2001 metus. Skolinimasis sustojo, bankų augimas taip pat, bankai ne tik kad negauna naujų lėšų paskoloms, bet jas vis dar praranda, tas rodo, kad grįžti į normalią padėtį gali užtrukti. O šiais laikais, juk viskas sukasi aplink bankus – verslas negaudamas finansavimo, negali plėstis, negali steigtis nauji verslai, žmonės nesiskolindami negali pirkti, negali įsigyti būsto, stoja NT įmonių finansavimas, jos negali atsiskaityti su savo kreditoriais. Įmonės negaudamos papildomo finansavimo ir prarasdamos pirkėjus, turi mažinti savo išlaidas, tame tarpe ir darbuotojų skaičių ar bent jau jo nedidinti – kyla nedarbas, didėjantis nedarbas dar labiau atbaido tiek bankus, tiek pačius žmones nuo paskolų ir gaunasi užburtas ratas, kuris vadinasi – (fucking) krizė. Džiugu tai, kad neegzistuoja amžinas variklis – ratas gali suktis ilgai, bet anksčiau ar vėliau sustos, o taip pat ir krizė. Visi susitaikys su padėtim, išmoks išgyventi krizėje, palaipsniui nurims įtampa (rinka atvės). O vėliau prasidės atsigavimas.

Taigi liko neatsakytas pagrindinis klausimas. Ar bankams blogai? Ir taip ir ne. Žinoma, visi indikatoriai nerodo nieko gero, tačiau bankai tokios institucijos, kurios atlieka tik tarpininko vaidmenį, todėl jom nusvilti nėra tiek jau daug šansų. Taip pelnai mažės, gal vienas kitas mažesnis bankelis, ar tas kuris, bandydamas smarkiai augti, išdavinėjo paskolas visiems ir gali patirti nuostolio, tačiau bendrai minuso nebus. Taip kaip krizę išgyvensim mes, išgyvens ir bankai.

Pradedu šitą įrašą, dar nežinodamas jo pabaigos. Rašau, ne tam, kad papasakočiau kažką kažkam, o tam kad pats sužinočiau ir išsiaiškinčiau, ar verta fiksuoti palūkanas. Visiem imantiems paskolas toks klausimas greičiausiai iškyla. Šiaip aš pats imčiau paskolą Eurais, bet šiame įraše skaičiuosiu viską Litais ir naudosiu VILIBOR’ą, vien dėl to, kad jo duomenis patogiau ir greičiau ištraukti, o esmė bus ta pati.

Duomenis ėmiau nuo 2000.12.31 iki 2008.12.31 ir ėmiau 1,3,6 ir 12 mėn VILIBOR’ą. Ir bandysiu nustatyti, ar apsimoka palūkanas fiksuoti metam, ar geriau jas perskaičiuoti kas mėnesį. Paėmus to laikotarpio  VILIBOR vidurkį, gaunam, kad

Matome, kad vidutiniškai trumpesnio laikotarpio palūkanos yra mažesnės. Tačiau noriu išsiaiškinti ar tie dažni svyravimai turi reikšmingos įtakos galutiniam rezultatui. Žinoma, čia istorija labai trumpa, nes paskolos dažnai dalijamos ilgiem laikotarpiams, tačiau manau skaičiavimai bus pakankamai reikšmingi, kadangi pažiūrėjus į istorinį grafiką, matosi tiek kilimas tiek kritimas:

Čia skaičiuosiu, nes kaip paskolą, o kaip grąžą. T.y. aš teigsiu – atvirkščiai, kad ne skolinuosi, o dedu indėlį į banką ir mano pinigai augs. Pradžioj aš padedu 100lt indėlį, ir jį dedu keliais skirtingais būdais – palūkanas perskaičiuojant kas 1,3,6 ir 12 mėn. Taigi kur suma periodo gale bus didžiausia, ten bus blogiausia skolintis. Atlikus keletą skaičiavimų, gauname tokius rezultatus:

Arba jei su skaičiais (palūkanos – metine palūkanų norma):

Rezultatai manęs, tiesą sakant nenustebino, nes būtent tokių ir tikėjausi, tiesiog norėjosi patikrint. Matome, kad palūkanom kintant kas mėnesį vidutiniškai uždirbsime mažiau, o tuo tarpu fiksuojant tarkim metam – daugiau. Taigi imant paskolą, geriau būtų palūkanų nefiksuoti. Žinoma, kad bus svyravimų ir gali būti, kad kelis mėnesius mokėsime daugiau, nei fiksuojant, tačiau vidutiniškai, per visą laiką sumokėsime mažiau. Pvz paėmę būsto paskolą 200.000Lt, 25metam tas skirtumas 1% tarp fiksuojant metam ir nefiksuojant, gali virsti pakankamai didele suma. Žinoma, jeigu esi pakankamai apsiskaitęs ir besidomintis ir pastoviai stebintis rinką, galima fiksavimą kaitalioti. Pvz. Dabar kai eurais nukritę, bet dar krenta galima laikyti palūkanas nefiksuotas. Pastebėjus, kad rinka atsigauna ir EURIBOR gali pradėti kilti, galima imti ir užfiksuoti metams ir pan.