Dažnai manęs klausia, kaip čia yra su ta ekonomika. Ar smuksim daugiau? O gal jau dugnas? O gal jau atsigaunam? Kokie ženklai rodo ekonomikos atsigavimą? ir t.t. ir pan. Pagalvojau, jog būtų laikas aprašyti, kur esame dabar ir kas gali mūsų laukti toliau.

Visų pirma paminėsiu, kad “eiliniam mirtingąjam” labai sunku suprasti kai kalbama apie atsigavimą, kada jo atlyginimas vis dar sumažintas, o mokesčiai vis didėja… Noriu pasakyti, kad kada kalbama apie atsigavimą – nėra kalbama apie “senus gerus laikus”, t.y. kalbama ne apie grįžimą į pradinį lygį. TVF nuomone vidutiniškai šalys po krizės į prieškrizinį lygį grįžta tik po 7 metų. Tad noriu, kad suprastų visi nesuprantantys, jog “seni geri laikai” grįš tikrai negreit.

Kai išgirstu klausimą “kokie ženklai/rodikliai rodo ekonomikos atsigavimą” negaliu įvardinti vieno ženklo ar rodiklio. Vienas rodiklis niekada neparodys visumos. Reikia žiūrėti į rodiklių visumą, kada visi ar bent dauguma jų pradės rodyt teigiamus ženklus bus galima kalbėti apie atsigavimą. Pabandysiu perbėgti per pagrindinius rodiklius ir apžvelgti ką jie rodo dabar ir ką gali rodyti netolimoje ateityje.

BVP – bendrasis vidaus produktas

Turbūt vienas pagrindinių rodiklių rodantis šalių ekonomines tendencijas.

Indekso kreivė kol kas rodo smukimą (<100), tačiau smukimas lėtėja. Dauguma BVP prognozių rodo, kad šiais metais sulauksime BVP augimo. Tai nejau galime rodyti, kad jau atsigauname? Reiktų priminti, kad 2009m. smukome arti 20%, o dabar kilsime 1-2%… Taigi ar galime sakyti kad atsigauname? Tikrai ne. Vienintelis teisingas pasakymas – daugiau nebesmunkame. Stabilizacija. Ir su tokiom aplinkybėm, tai nėra blogai. Žinoma ankčiau buvusio 8% augimo per metus teks laukti labai ilgai… Vadinasi BVP nerodo atsigavimo, rodo jog pasiekėme dugną.

Nedarbas

Bene opiausia šio meto Lietuvos ir daugelio kitų šalių problema. Nedarbas šiuo metu viršyja 18%, jaunimo apie 30%. Ir vis dar auga. Nors darbo birža karts nuo karto pateikia džiuginančius skaičius, kad per vieną ar kitą savaitę bedarbių sumažėja, tačiau bendrai žiūrint skaičiai gąsdinantys ir nerodantys jokio optimizmo. Nedarbo lygis trumpu laikotarpiu kiek gali sumažėti dėl emigracijos, tačiau realaus mažėjimo negalima tikėtis iki bendro ekonomikos ir verslo atsigavimo. pradėjus mažėti nedarbo lygiui, bus rimtas signalas, jog žengiame į rimto atsigavimo laikotarpį. Apibendrinus – nedarbo lygis nerodo nei stabilizacijos nei atsigavimo.

PS. Kalbant apie infliaciją, reikėtų paminėti ir Phillips’o kreivę, kuri rodo atvirkštinę nedarbo ir infliacijos priklausomybę trumpu laikotarpiu. T.y. Mažėjant nedarbui turėtų didėti infliacija. Todėl kainų augimas (infliacijos augimas ne dėl pasikeitusių mokesčių) irgi rodytų atsigavimą.

Atlyginimai

Greta nedarbo reikia paminėti ir atlyginimus. Kol kas jie mažėja ir nematyti jokios stabilizacijos ar augimo. Atlyginimų augimas būtų taip pat rimtas signalas, jog ekonomika jau atsigauna. Nedarbo lygio ir atlyginimų statistika rodo, silpną vartotojų perkamąją galią. Kuo mažiau gaunančių pajamas ir kuo tos pajamos mažesnės tuo mažesni pardavimai. Atlyginimai nerodo nei stabilizacijos nei atsigavimo.

Mažmeniniai pardavimai

Kaip jau rašiau atlyginimų ir nedarbo statistika rodo silpną perkamąją galią. Tą rodo ir mažmenininkų pardavimai. Kurie pažiūrėjos į grafiką nerodo nei stabilizacijos nei atsigavimo.

Eksportas/importas

Eksportas yra vienas iš tų rodiklių, kurie rodo atsigavimą. Eksportas jau gan rimtai atsispyrė nuo žemumų ir auga toliau. Tačiau kalbant apie eksportą nereikėtų pamiršti ir importo. Į BVP eina ne tiesiogiai eksportas, o eksporto ir importo skirtumas, kuris Lietuvoje yra neigiamas. Ir šiuo metu jis pradeda augti, vadinasi grynai užsienio prekyba BVP turės labiau neigiamą nei teigiamą įtaką, tačiau apibendrinus – užsienio prekyba rodo atsigavimo ženklus.

Dažnai, ypač užsienyje, prie atsigavimo ženklų priskiriami ir tokie rodikliai kaip šalies rizika (pvz. CDS), palūkanų normos. Tačiau Lietuvos rinka per nelyg maža, jog šie rodikliai rodytų ką nors prasmingo… Nors jei jau žiūrėt, tai palūkanos ir CDS rodo teigiamus ženklus.

Nors ir ne ekonominis indikatorius, tačiau rodantis augimą/smukimą – yra paskolų portfelis. Lietuvoje jis šiuo metu smunka. Tik bankams pradėjus kredituoti bus galima tikėtis spartesnio atsigavimo.

Nors čia galima su manim ir nesutikti, teigiant, kad būtent paskolos sukėlė krizę. Taip. Tačiau paskolos buvo ir ekonomikos variklis. Ir dabar, jis verslui yra ypač reikalingas.

Valstybės finansai. Šiuo metu Lietuvoje tai yra vienas ekonomikos stabdžių. Valdžia bandydama sureguliuoti savo finansus, šiuo metu daug skolinasi, kelia mokesčius, kas apsunkina finansinę padėtį tiek verslui tiek gyventojams. Tačiau su šiomis problemomis šiuo metu susiduria visa Europa.

Galima vardinti ir daugiau rodiklių (pinigų masė rinkoje, pramonės pokyčiai, šešėlinė ekonomika, pasitikėjimo rodikliai,..), tačiau esmė manau aiški. Apibendrinus viską, labiausiai panašu, kad šiuo metu Lietuva yra atsimušusi į duną, tačiau smūgis buvo toks jog prisiplojom prie šio dugno ir dar teks palaukti kol nuo jo atlipsim…

Raktąžodžiai: atsigavimas, bvp, ekonomika, krizė, lietuva, nedarbas

Kas savaitę darbo birža vis praneša, kas pas ją (ne)gero buvo praeitą savaitę, t.y. truputis duomenų apie bedarbius. Pvz.:

Spalio 1 – 8 dienomis Lietuvos darbo biržose įregistruota 7.900 bedarbių ir 1.133 laisvos darbo vietos. Dar prieš savaitę, t. y. rugsėjo 24 – spalio 1 dienomis darbo biržose įregistruota 5.900 bedarbių ir 1.409 laisvos darbo vietos. VŽ.

Stebiu aš tuos skaičius, bet niekad jų nerinkau ir nesisteminau ir sunku buvo pasakyti pamačius tokį pranešimą, “čia gerai ar blogai?”…

Šiandien 7900 skaičius pasirodė įtartinai didelis, nes paskutiniu metu skaičiai sukdavosi apie 6000. Ir nutariau pažiūrėti kaip gi yra iš tikro. Susirinkau duomenis nuo metų pradžios ir papaišiau grafikų:

Tendencija iki šiandien buvo aiški – naujų bedarbių mažėjo,  vėliau skaičius stabilizavosi ties 6000 ir buvo tik techniniai svyravimai. Šiandien kažkas naujo, nes 7900 jau gerokai išsišoka už “techninių svyravimų ribos”. Skaičius panašus kaip kovo pabaigą. Nors paaiškinimų tam nerandu… Gal sezoniniai svyravimai, o gal tiesiog tas pats techninis svyravimas, o gal ir naujos tendencijos kryptis, bet tikėkimės taip nėra. Nepaisant paskutinių duomenų matyti, kad lyg ir buvo pasiektas dugnas bedarbių skaičiaus augime – stabilizacija.

Kitas skaičius – naujos laisvos darbo vietos (darbo pasiūla). Čia svyravimai kur kas didesni, bet šiaip tendencija nėra bloga – buvo augimas, dabar skaičius nusistovėjo ties vidutiniškai 1300.

Dar vienas grafikas – per savaitę įdarbinti žmonės. Čia visai ryški augimo tendencija, nors paskutinį mėnesį skaičius sumažėjo, tačiau atrodo viskas gan neblogai.

Liūdniausias grafikas, su aiškiausia tendencija – bendras bedarbių (registruotų darbo biržoje) skaičius:

Nors turėtų grafikas judėti logaritmiškai (t.y. būt tarsi spaudžiamas iš viršaus, kad negalėtų greit augt) [nors faktiškai taip ir yra, tačiau per daug mažai], juda jis beveik tiesiškai aukštyn ir kol kas galo nelabai matyti. Pagal bedarbių registruotų darbo biržoje skaičių, šiuo metu nedarbo lygis lietuvoje 13.8% – realiai kur kas didesnis, mat ne visi bedarbiai yra registruoti darbo biržoje. Finansų ministerija prognozuoja, kad vidutinis nedarbo lygis iki metų galo pasieks 14.6%, kitąmet 19.8%.

Aukštas nedarbas tiesiogiai mažina vartojimą, bet kartu ir mažina bendras vartotojų nuotaikas, o tai savo ruožtu dar labiau gilina vartojimo smukimą, nes pradeda nebepirkt ir tie, kurie turi darbą, tiesiog pradeda baimintis jį prarasti ir didesnę dalį pajamų atideda santaupoms. Santaupos, savo ruožtu, ekonomikos teorijoje įvardijamos kaip “negeras” dalykas (diskutuotinas, dviprasmiškas teiginys), todėl, kad jos šiuo, trumpu laikotarpiu, niekuo negali padėti šalies ekonomikai.

Ką noriu tuo pasakyti. Nors minėjau žodį “stabilizacija”, bet pažiūrėjus į paskutinį grafiką, matyti, kad tas stabilumas kol kas atsiranda tik augime – “auga stabiliai”. Todėl dar labai sunku kalbėti apie kokį nors ekonomikos dugną, o juo labiau atsigavimą. Aišku ekonomikoje egzistuoja ir krūva kitų faktorių, kurie gali pasukti viską kita kryptimi, pvz. atsigaunančios eksporto rinkos (vakarų), tačiau daug mes eksportuojame ir į mūsų regiono šalis, kuriose atsigavimu dar tikrai nekvepia.. Taigi trumpai tariant visi skalbiantys “dugnas jau atėjo” siūlau kalbėti atsargiau. Greičiausiai jį pasieksime iki metų galo, tačiau pasiekus dugną džiaugtis nėra kuo. Džiaugtis reiktų prasidėjus atsigavimui, o jis panašu, kad, geriausiu atveju, bus tik kitų metų antroj pusėj…

Raktąžodžiai: ekonomika, krizė, lietuva, nedarbas

Vis dažnai pasvarstau, koks esu laimingas, kad studijas pabaigiau dar pernai. Nors oficialiai, jau buvo prasidėjusi pasaulinė krizė, tačiau ji dar nebuvo pasiekusi tokio masto, o Lietuvoje ją vis dar ignoravo praktiškai visi. Taigi sugebėjau susirasti neblogą darbą. Viskas buvo taip kaip turėjo būti.

Nors studijų laikais, nebuvau pirmūnas ir tekdavo mokėti po 500Lt per semestrą, tačiau sugebėjau pragyventi be skolų bankam ir pan. O kas gi blogai dabar?

Pradėkim nuo tų, kurie baigė studijas šiais metais. Tarkim studentas buvo stropus ir 4-ris metus sąžiningai mokinosi ir nedirbo. Ką jis gauna dabar baigęs studijas? Diplomą, su kuriuo keliauja tiesiai ne į darbą, o į darbo biržą. Nes logiškai pagalvojus, kas dabar ims į darbą studentą be patirties, kai be darbo sėdi krūva gerų specialistų, kurie tiesiog neteko darbo, dėl žlugusios įmonės ar etatų mažinimo? Žinoma atsiras studentų, kuriem pasiseks, tačiau jų tikrai bus ne dauguma. Pažvelkim į bendrą ir jaunimo nedarbo lygį, kuris atrodo tikrai įspūdingai:

Be to, greičiausiai ir kitąmet baigiantiems padėtis bus ne kažin ką dėkingesnė, nes krizė vargu ar baigsis… O jei ir aprims, darbdaviai dar neskubės sugrąžinti pradinio darbuotojų skaičiaus.

Antra grupė studentų, kurie dar nebaigė studijų, ir yra 2-4 kurse (liečia ir pirmakursius, bet dauguma jų pradžioje dar gyvena iš tėvų malonės). Tarkim aš norėdamas ramybės ir gerų sąlygų mokintis bendrabutyje negyvenau. Taip darė pakankamai daug studentų, nes be to, visus studentus bendrabučiai būtų nepajėgūs apgyvendinti. Visi nebendrabutininkai dažniausiai kooperuojasi ar individualiai nuomodavosi butus. Šiaip krizė čia į naudą – nuomos kainos gerokai nukrito, bet – kita medalio pusė: nuoma vistiek bus brangesnė, nei bendrabutis ir stipendijos čia greičiausiai nepakaks – vadinasi reikia savaitgaliais padirbėti, arba sėdėti tėvams ant sprando. Aš nenorėjau niekam sėdėt ant sprando, tai kurdavau interneto svetaines, bet dabar tokių sąlygų papildomai padirbėti praktiškai neliko – darbdaviai ieškosi pastovių darbuotojų, vėl gi rinkoje daug laisvos darbo jėgos. Teks daug kam gyventi iš tėvų kišenės, o jei tėvai irgi paveikti krizės?… Beto dar turiu nuojautą, kad gali mažėti stipendijos, arba jas gaunančiųjų skaičius, mat universitetai priklausomi nuo valstybės irgi gerokai paveikti krizės…

Trečias dalykas – nauji studentai (tai liečia ir jau studijuojančius, bet nebaigusius). Neliko tokio dalyko, kaip “dalinai valstybės finansuojamas”, vadinasi arba tu esi genijus (na priklauso nuo specialybės, gali ir nebūti genijus, bet reik kad kiti būtų mažiau protingi nei tu) ir gerai mokiniesi, arba moki nežmoniškus pinigus. Gerai, kai tėvai padės sumokėti po 10000 Lt  (aišku, kai kur bus mažiau) per metus, o jei esi iš nelabai turtingos šeimos? Reikia imti paskolas. 10000*4=40000Lt per 4-ris metus. + nežmoniškos palūkanos, kurias planuojama sieti su VILIBOR, EURIBOR + marža iki 3%. Vadinas litais mokėtum ~11% metinių palūkanų. Primetus, kad paskolą studentas grąžins ne per metus, gaunasi didelė suma ir sunki skolos našta baigus studijas. Tik baigę greičiausiai negaus didelės algos, o ir tai didžiąją algos dalį suvalgys paskolos įmokos. Taigi tarkim baigęs studijas studentas gauna 2000Lt algą, mokės po 600Lt bankui, dar 600Lt už nuomą, liks vargani 800Lt pragyvenimui…

Apibendrinus:

• Baigę sutijas (jau nebe) studentai negali susirasti darbo, ypatingai vadybininkai ir inžinieriai, kurie stodami manė, kad jų specialybės yra ypatingai perspektyvios… Jaunimo nedarbo lygis siekia 25%, tas reiškia, kad 1 iš 4 jaunuolių yra bedarbis. Galimybės įsidarbinti tik su diplomu, neturint sėkmingos darbo patirties yra minimalios.
• Studijuojantiems gerokai pasunkėja pragyvenimo sąlygos, mat dauguma studentų nebegalės papildomai studijų metu padirbėti ir užsidirbti pragyvenimui, bendrabučiuose šiemet greičiausiai bus gan dideli konkursai…
• Naujiems ir esamiems studentams, kurie nėra patys gabiausi, studijų kaina smogs iš peties, o baigę studijas turės sunkią skolos kuprą, kurią reikės ilgokai nešti, gerokai atidedant galimybes skolintis savam būstui, taigi trumpai tariant tie kas baigs po 4-rių metų skolos naštą temps labai ilgai (ne vieni metai grąžinti studijų paskolą+paskola būstui įsigyti).

Krizė, krizė, krizė,
Lukai, take it easy.
Krizė, krizė, krizė,
Goda, don’t you cry.

Taip dainuojama vienoje Lietuvos POP dainoje. Panašu, kad krizė šiomis dienomis jau tapo populiariausiu topick’u Lietuvoje (manau ir ne tik joje). Jau net susitikęs su draugais vietoj klausimo “tai kaip sekasi”, sulaukiu klausimo “tai kai krizę sekasi išgyventi”. Na pripažinsiu jau kiek pradeda nervinti tai…

Taip, krizė yra (tą žmonių kalba įrodė ir Tamagochi). Bet kam tas toks jos kišimas visur kur tik papuola, juk daug žmonių kalbančių apie krizę realiai jos net nėra pajutę. Užkabino šiandien mano akis antraštė “Pagrindinė paauglių diskusijų tema – krizė“, čia, kaip supratau, situacija Rusijoje, bet manau pas mus ne kitaip – visur tos krizės pilna (antikrizinė pica – “Pas Paolo”; Krizinė vakarienė – “Orange Bar”; Antikrizinis batonas, antikrizinė degtinė ir dar galas žino kas…).

Asmeniškai aš savo kišenėje ir gyvenime krizės nejaučiu: nei man alga sumažėjo, nei aš reikšmingai daugiau moku mokesčių. Žinoma, aš neneigiu, kad krizė yra. Ji yra, mano toks darbas, kad aš turiu pastoviai stebėti ekonominią pasaulio ir Lietuvos situaciją, tad aš ją matau kiekvieną dieną. Gal dėl to mane ir siutina tie draugų klausimai “tai kaip krizė”… Tiesiog ji man jau įgriso, nenoriu aš apie ją nieko girdėti po darbo… Juolabiau, kai paklausi kieno nors kuo ta krizė pasireiškė TAU, ne kiekvienas gali atsakyti… Kad sumažėjo BVP, tai čia dar nėra kiekvieno asmeninė problema, dar nėra reikalo gąsdinti kiekvieno sutikto praeivio krize.

Yra protingų (ar nelabai) žmonių, kurie pastoviai (net naktim – čia supraskit – sarkazmas), bando mus išvaduoti iš krizės gniaužtų ir padidinti tą BVP, todėl manau, kad nereikia keikti pastoviai valdžios, kad ji ir vėl padidino mokesčius – jei ji neiko nedarytų, mes tą krizę pajustume ne tik iš kalbų, todėl manau reik visiem susikaupt ir išgventi ją nepanikuojant ir kiek galima ramiau. Juk paskaičiavus tų mokesčių nėra tiek daug (nustebtumėt kiek eilinis švedas sumoka mokesčių).

Šiandien manau, reliausias ir matomiausias krizės forma yra nedarbas. Pats turiu ne vieną pažystamą, kuris buvo atleistas ir jau kuris laikas negali susirasti darbo, yra tokių ir pažystamų pažystamų. Čia vat krizė jaučiasi. Bet eilinis darbuotojas, kuriam negresia atleidimas, kuris nėra paėmęs paskolos tos krizės, jei ne žiniasklaida, net nepastebėtų. Aišku, jei mano šį įrašą skaitys koks verslininkas, greičiausiai pagalvos, kad aš bukas Aš nesakau, kad jos nejaučia niekas: yra atskiros grupės žmonių (visas verslas, paskolas paėmę žmonės, investuotojai, mažas pajamas gaunantys (nors jiem ta krizė greičiausiai jaučiasi visada) ir pan), kurie tą krizę išgyvena labai skaudžiai.

Tad visi tie, kurie nepatenka į kątik išvardintą žmonių grupę (kurie jaučia krizę)  – baikit krizent – taip Jūs iš krizės išeiti nepadėsit, o tik dar labiau bloginat situaciją, nes dabar pusė pasaulio ekonomikos paremta vien lūkesčiais, tad pakilus lūkesčiams ir padėtis kiek stabilizuosis.

Pabandykit jiem paaiškint kaip jūs jaučiate krizę...

Skaityti viską »