Dažnai manęs klausia, kaip čia yra su ta ekonomika. Ar smuksim daugiau? O gal jau dugnas? O gal jau atsigaunam? Kokie ženklai rodo ekonomikos atsigavimą? ir t.t. ir pan. Pagalvojau, jog būtų laikas aprašyti, kur esame dabar ir kas gali mūsų laukti toliau.

Visų pirma paminėsiu, kad “eiliniam mirtingąjam” labai sunku suprasti kai kalbama apie atsigavimą, kada jo atlyginimas vis dar sumažintas, o mokesčiai vis didėja… Noriu pasakyti, kad kada kalbama apie atsigavimą – nėra kalbama apie “senus gerus laikus”, t.y. kalbama ne apie grįžimą į pradinį lygį. TVF nuomone vidutiniškai šalys po krizės į prieškrizinį lygį grįžta tik po 7 metų. Tad noriu, kad suprastų visi nesuprantantys, jog “seni geri laikai” grįš tikrai negreit.

Kai išgirstu klausimą “kokie ženklai/rodikliai rodo ekonomikos atsigavimą” negaliu įvardinti vieno ženklo ar rodiklio. Vienas rodiklis niekada neparodys visumos. Reikia žiūrėti į rodiklių visumą, kada visi ar bent dauguma jų pradės rodyt teigiamus ženklus bus galima kalbėti apie atsigavimą. Pabandysiu perbėgti per pagrindinius rodiklius ir apžvelgti ką jie rodo dabar ir ką gali rodyti netolimoje ateityje.

BVP – bendrasis vidaus produktas

Turbūt vienas pagrindinių rodiklių rodantis šalių ekonomines tendencijas.

Indekso kreivė kol kas rodo smukimą (<100), tačiau smukimas lėtėja. Dauguma BVP prognozių rodo, kad šiais metais sulauksime BVP augimo. Tai nejau galime rodyti, kad jau atsigauname? Reiktų priminti, kad 2009m. smukome arti 20%, o dabar kilsime 1-2%… Taigi ar galime sakyti kad atsigauname? Tikrai ne. Vienintelis teisingas pasakymas – daugiau nebesmunkame. Stabilizacija. Ir su tokiom aplinkybėm, tai nėra blogai. Žinoma ankčiau buvusio 8% augimo per metus teks laukti labai ilgai… Vadinasi BVP nerodo atsigavimo, rodo jog pasiekėme dugną.

Nedarbas

Bene opiausia šio meto Lietuvos ir daugelio kitų šalių problema. Nedarbas šiuo metu viršyja 18%, jaunimo apie 30%. Ir vis dar auga. Nors darbo birža karts nuo karto pateikia džiuginančius skaičius, kad per vieną ar kitą savaitę bedarbių sumažėja, tačiau bendrai žiūrint skaičiai gąsdinantys ir nerodantys jokio optimizmo. Nedarbo lygis trumpu laikotarpiu kiek gali sumažėti dėl emigracijos, tačiau realaus mažėjimo negalima tikėtis iki bendro ekonomikos ir verslo atsigavimo. pradėjus mažėti nedarbo lygiui, bus rimtas signalas, jog žengiame į rimto atsigavimo laikotarpį. Apibendrinus – nedarbo lygis nerodo nei stabilizacijos nei atsigavimo.

PS. Kalbant apie infliaciją, reikėtų paminėti ir Phillips’o kreivę, kuri rodo atvirkštinę nedarbo ir infliacijos priklausomybę trumpu laikotarpiu. T.y. Mažėjant nedarbui turėtų didėti infliacija. Todėl kainų augimas (infliacijos augimas ne dėl pasikeitusių mokesčių) irgi rodytų atsigavimą.

Atlyginimai

Greta nedarbo reikia paminėti ir atlyginimus. Kol kas jie mažėja ir nematyti jokios stabilizacijos ar augimo. Atlyginimų augimas būtų taip pat rimtas signalas, jog ekonomika jau atsigauna. Nedarbo lygio ir atlyginimų statistika rodo, silpną vartotojų perkamąją galią. Kuo mažiau gaunančių pajamas ir kuo tos pajamos mažesnės tuo mažesni pardavimai. Atlyginimai nerodo nei stabilizacijos nei atsigavimo.

Mažmeniniai pardavimai

Kaip jau rašiau atlyginimų ir nedarbo statistika rodo silpną perkamąją galią. Tą rodo ir mažmenininkų pardavimai. Kurie pažiūrėjos į grafiką nerodo nei stabilizacijos nei atsigavimo.

Eksportas/importas

Eksportas yra vienas iš tų rodiklių, kurie rodo atsigavimą. Eksportas jau gan rimtai atsispyrė nuo žemumų ir auga toliau. Tačiau kalbant apie eksportą nereikėtų pamiršti ir importo. Į BVP eina ne tiesiogiai eksportas, o eksporto ir importo skirtumas, kuris Lietuvoje yra neigiamas. Ir šiuo metu jis pradeda augti, vadinasi grynai užsienio prekyba BVP turės labiau neigiamą nei teigiamą įtaką, tačiau apibendrinus – užsienio prekyba rodo atsigavimo ženklus.

Dažnai, ypač užsienyje, prie atsigavimo ženklų priskiriami ir tokie rodikliai kaip šalies rizika (pvz. CDS), palūkanų normos. Tačiau Lietuvos rinka per nelyg maža, jog šie rodikliai rodytų ką nors prasmingo… Nors jei jau žiūrėt, tai palūkanos ir CDS rodo teigiamus ženklus.

Nors ir ne ekonominis indikatorius, tačiau rodantis augimą/smukimą – yra paskolų portfelis. Lietuvoje jis šiuo metu smunka. Tik bankams pradėjus kredituoti bus galima tikėtis spartesnio atsigavimo.

Nors čia galima su manim ir nesutikti, teigiant, kad būtent paskolos sukėlė krizę. Taip. Tačiau paskolos buvo ir ekonomikos variklis. Ir dabar, jis verslui yra ypač reikalingas.

Valstybės finansai. Šiuo metu Lietuvoje tai yra vienas ekonomikos stabdžių. Valdžia bandydama sureguliuoti savo finansus, šiuo metu daug skolinasi, kelia mokesčius, kas apsunkina finansinę padėtį tiek verslui tiek gyventojams. Tačiau su šiomis problemomis šiuo metu susiduria visa Europa.

Galima vardinti ir daugiau rodiklių (pinigų masė rinkoje, pramonės pokyčiai, šešėlinė ekonomika, pasitikėjimo rodikliai,..), tačiau esmė manau aiški. Apibendrinus viską, labiausiai panašu, kad šiuo metu Lietuva yra atsimušusi į duną, tačiau smūgis buvo toks jog prisiplojom prie šio dugno ir dar teks palaukti kol nuo jo atlipsim…

Raktąžodžiai: atsigavimas, bvp, ekonomika, krizė, lietuva, nedarbas

Pats teiginys matyt skamba gan provokuojančiai. Negi trilijonus nuostolių visame pasaulyje atnešusią krizę, kuria nors prasme galima vadinti naudinga?  Žiūrint plačiąja prasme, naudos turbūt nerasime. Dauguma verslo įmonių patyrė nuostolių, bankrutavo… Daug žmonių liko be darbo, be automobilių ir namų… Valstybės prasiskolino, skolos naštą užkeldamos ant jautriausių socialinių sluoknių didinant mokesčius. Blogus dalykus manau galima būtų vardinti ne vieno puslapio tekste. Ir apie tą visą blogį pasakoti manau daug nereikia. Mes apie jį girdime beveik kas dien, dažnai ir matome patys. O gal net ir patys savo kailiu pajutome… Tačiau slopstant krizei, ir vis augant optimizmui, manau verta pakalbėti ir apie tai, ką mums ši krizė galėjo atnešti gero.

Tiesiogine prasme, ji neatnešė nieko gero. Tačiau manau, kad vertingiausias dalykas, kurį ji mum suteikė yra „pamoka“. Ar liko nors vienas manantis, kad rinką galima pūsti, kaitinti ir melžti visiškai be saiko? Ar liko nors vienas manantis, kad rinka augs begalo ir nuolatos? Manau dabar visiems aišku, kad niekam negalima brėžti tiesinio trendo (nors šį teiginį derėtų patikslinti: žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, tarkim 100metų, suvienodinus kreivę, vidutiniškai gausime augimą, tačiau, daugeliui nėra įdomu kas bus po 100metų, daugeliui įdomu – kas bus ryt ar poryt). Negalima manyti, kad jeigu šią savaitę įmonė uždirbo 10 000Lt, ji ir kitą savaitę uždirbs lygiai tiek pat, ir juo labiau – negalima manyti, kad įmonė per metus uždirbs (52×10 000=) 0,5 mln. Lt. Net jeigu ir visą žinantys analitikai sako kad viskas brangs, negalima aklai tuo pasitikėti.

Akcijas reikia parduoti, tada kai net taksistas giriasi kiek jis daug iš to uždirbo

Pastebėkime kaip elgiasi dauguma žymių pasaulio bankų analitikų. Kai nafta (ar auksas, ar doleris ar dar kas nors) brangsta ir tą jau gali pamatyti ir ne ekspertas – pradeda rodytis pranešimai vienas po kito, kaip „Genialusis Anlitikas iš Geriausio pasaulio banko“, teigia „Tikėtina nafta brangs“ ir išbrėžęs tiesinį trendą, teigia – „Ir kainuos 200 USD/bbl“. Puikiai prisimenu, kaip 2008m. viduryje, kai nafta jau kainavo 140 USD/bbl. Vienas po kito ėjo (atrodo protingų) analitikų pranešimai, kaip nafta po metų ar dviejų kainuos 200 ar net 400 USD/bbl. Tačiau naftos kainos augimą kaip tik ir palaikė tokios spekuliacijos ir pranešimai. Kaip gi nepirks naftos eilinis investuotojas, kai visi aplinkui tik ir skambina varpais, kad nafta brangs? Tačiau rinka nėra elastinga iki begalybės, ji perskaita, ji gyva ir jeigu mato, kad jau viskas peržengė ribas – ji susireguliuoja:

Po to analitikai nutyla…

Naftos pavyzdys yra tik vienas iš daugelio. Jis galioja visur. Prisiminkime, kaip p. Kubilius, teigė, kad krizė baigsis praeitų metų birželio 23 (jei gerai atsimenu datą). Na aš tikiu, kad jis sakė tai juokaudamas, tačiau daug kas priėmė tai kaip labai rimtą pranešimą.

Tik nedaugelis yra tikri ekonomikos ekspertai…

Jeigu nebūtų kvailo įpročio viską interpretuoti tiesiškai, greičiausiai ir šios krizės pasekmės būtų švelnesnės. Gal būt prieš keletą metų nebūtų manoma, kad “viskas bus gerai – viskas augs“ nebūtų švaistomi valstybės pinigai ir dabar nebūtų taip sunku: nereikėtų mažinti pensijų, motinystės išmokų.

Manau visiem paaiškėjo, kad apie rinką, ekonomiką ir panašius  dalykus mes išmanome labai labai mažai. Ar daugelis iš mūsų galėjo pasakyti, kas nutiks su rinka po metų  pvz. 2007 pradžioje? Matyt ne… Tikrai buvo žmonių (ir net ne vienas ar du), kurie skambino pavojaus varpais, sakė “atsikvošėkit”. Tačiau jų nuomonė neišeidavo iš kambario ribų, kuriame ji buvo išsakyta. Pats esu matęs apžvalgų, kur būdavo sakinys “yra analitikų manančių, kad ateinančiais metais Lietuvos ūkį sukrės krizė”, tačiau viskas tuo ir pasibaigdavo. Jų nuomonė nebūdavo viešinama, kad nesukeltų panikos.

Jei tikėti žiniasklaida, net ir p. Kirkilas žinojo apie ateinančią krizę, tačiau apie tai nekalbėjo nes nenorėjo sukelti panikos. Tačiau pagalvokime, ar geriau iš kieno nors išgirsti “bus krizė”, kai jos nėra ir bent pradėti jai ruoštis, ar apie tai nežinoti nieko ir sužinoti, tik tada kai jau netenki darbo arba esi bankrutavęs? Juk nėra privaloma ir netgi nėra įmanoma, kad visi būtų suprantantys apie ekonomiką, apie rinkos veikimo principus. Tikėtina, jei būtų atsižvelgta, į tą tyliai išsakytą nuomonę, dabar koks nors jūsų draugas dar turėtų darbą… Na tegul, tas analitikas, kaip balta varna, teigiantis, kad bus krizė, kai dar šiais metais akcijų rinkos kilo per 50% ir klysta, tegu per anksti apie tai prabyla. Bet juk ne veltui liaudies išmintis sako “atsarga, gėdos nedaro”…

Statybininkai iš savo algos negali važinėti su „Lexus“ automobiliais.

Čia turbūt labiau tas galioja verslui. Kada įmonė ir vieni ir kiti metai dirba pelningai ir tas pelnas auga, ji užmiega ant laurų. Ji nebegalvoja apie optimalumą, ji galvoja tik kaip dar pasipelnyti, arba negalvoja nieko iš vis…  Aišku pelnydamasi ji dalijasi tuo ir su darbuotojais, kurių algos vis auga ir auga. Visiem (įmonei, darbuotojam, pardavėjam (kuriem darbuotojai atiduoda savo pinigus)) atrodo, kad dabar yra gerai, kitais metais bus dar geriau ir t.t. Nustojama stengtis. Nustojama galvoti….

Ir tada išaušta tokia diena, kai staiga įmonės pelnas sumažėja (sakykim kitaip – pasikoreaguoja iki normalaus, tegul ir atimdamas perviršį uždirbtą per pastaruosius gerus metus). Tačiau įmonė vis dar įsipareigojusi mokėti “lengvametinius” atlyginimus. Ji jau nebegali to pakelti. Todėl turi rinktis: mažinti atlyginimus, atleisti darbuotojus ar viską kartu. Ir tada staiga atsiskleidžia faktas, kad įmonė dirba lygiai taip pat, o gal netgi daugiau nei įprasta su per pus mažiau darbuotojų – paradoksas. Tačiau tai yra normalu, nes iki šiol nebuvo ieškoma optimalaus taško įmonės veikloje.

Ir kaltos čia ne tik įmonės. Kalti ir darbuotojai, kurie taip pat apakinti puikių įmonės rezultatų ir savo “indėlio” į tai, pamiršo, kad reikia stengtis. Pamiršo, kad reikia branginti tai ką turi dabar. Pamiršo tobulintis, ir dabar jau nebegali persiorientuoti pasikeitusiose rinkos sąlygose.  O taip pat (vėl išbrėžę tiesę) pervertinę savo ateities perspektyvas, negalvodami skolinosi dideles sumas…

Kad ir kaip gerai dabar – reikia visada turėti “Planą  B” nenumatytiems atvejams…

Gan apmaudu, kai matyti, kaip JAV jau vėl pradeda kartoti daugumą iki krizinių klaidų. Taip pat ir kelia nerimą, kai esant arti burbulo sprogimo ribos (Kinija) nesiimama ryžtingų veiksmų jam slopinti.

Tad šiuo pavasarėjančiu oru, siūlau pagalvoti ne apie tą ką mes praradome (tą greičiausiai jau visi spėjome apgalvoti ne vieną kartą), o apie tai ko mes išmokome…

Raktąžodžiai: analitikai, ekonomika, ekspertai, krizė, nauda, pamokos

Ne, ne apie mano būsto pirkimo  istoriją dabar, na tik gale biškį ir apie mano pirkimo istoriją, kaip pavyzdys Šiandien skaitau straipsniuką, kuris prasideda tokia eilute:

Laukdami dar didesnio nekilnojamojo turto kainų kritimo, kai kurie gyventojai dar nesiryžta pirkti būsto, tačiau jį nuomojasi.

Šovė mintis pakomentuoti tokį sakinį ir išreikšti savo nuomonę apie būsto (ne)pirkimą. Nežinau, čia žurnalistai eilinį kartą turbūt nesupranta kažko, o gal yra tiesiog naivūs? O gal nesidomi rinka visai? Anyway, kaip bebūtų, toks posakis, kad neperka, nes laukia dar didesnio NT kainų kritimo manau yra visiškai netikslus. “Kodėl?” paklausit. Atsakytiu vienu sakiniu galima, bet turbūt nebus išsamu…

Pradėkim nuo anksčiau. Pvz 2006-2007m. NT burbulas dar pūtėsi, bet jau buvo arti sprogimo (nors dauguma tą ir ignoravo). Būstą tada nusipirkti nebuvo didelių problemų (na išskyrus vieną – didelę kainą, bet visi galvojo, kad kainos ir toliau kils, tai toks teiginys irgi negąsdino). Atlyginimai buvo pike, visi turėjo darbus, bankai laisvai kreditavo. Kreditavo ne šiaip sau, o iki 100% būsto pirkimo kainos (vertės). Tad užtekdavo turėti keletą tūkstantėlių popierių tvarkymui ir BPD (būsto paskolų draudimui) ir galėjai be jokių problemų tik panorėjęs nusipirkti būstą. Kvaili pirko, protingi pardavinėjo (jei turėjo) ar laukė (jei neturėjo).

Na o 2008m antroje pusėje atėjo krizis. Staiga prasidėjo atleidimai, atlyginimų mažėjimai, palūkanų kilimas. Pasirodė pirmieji neišgalintys grąžinti paskolų. Bankai pamatė, kad taip toliau būti negali ir pakeitė savo finansavimo sąlygas (ne iš karto, bet palaipsniui). Pasikeitus sąlygoms pasidarė gan sunku gauti paskolas, o ir negeros šnekos apie ekonomiką gerokai pristabdė NT pardavimus, ko pasekoje pradėjo mažėti NT kainos.  Tas procesas tęsėsi visus 2009m.

Ką mes turime dabar. Krūvą bedarbių, krūvą žmonių su sumažėjusiom pajamom ir santaupom. Aišku ne visi. Yra dalis, kuriem pajamos nemažėjo ir darbo neprarado. Bet tada kiltų klausimas kodėl jie neperka būsto? Kainos nukritusios. Norit pasakyti, kad dar yra daug manančių, kad kainom dar yra vietos kristi? Na tikiu, kad tokių yra (buvo ir tokių, kurie dar 2008m. kalbėjo, kad kainos ir toliau augs…), bet manau ne dauguma. Tai kodėl būsto pardavimai yra tokie merdintys?

Čia jau būtų akmenukas į bankų daržą. Aišku aš negaliu jų kaltinti, kad jie sugriežtino sąlygas (jeigu ateitų pas jus nepažįstamas žmogus ir sakytų paskolink man 1000lt, bet sakytų, kad yra 50% tikimybė, jog jis negrąžins paskolos, ar jūs skolintimėt? Manau taip, bet tik tokiu atveju, jei palūkanos siektų kokia 50 ar daugiau %).  Ką noriu pasakyti, kad tas teiginys jog dabar žmonės neperka, nes laukia kainų kritimo yra netikslus, nes žmonės neperka, nes neatitinka banko keliamų sąlygų.

Prisiminkim, rašiau, kad skolino net iki 100% nuo buto verės. Šiuo metu geriausia ką Jūs galėtumėt gauti banke yra 70-80% nuo turto verės. Sakysit, apsidrausiu BPD ir gausiu 100%? Nė velnio, visų pirma pats BPD pakilo, dabar norint gaut 100% finansavimą reiktų sumokėt berods 4.2% turto vertės draudimui, bet čia dar nėra esmė – esmė, tame jog peržiūrėkit bankų svetaines, atrasit gal tik pora bankų, kurie vis dar skolina su BPD, dauguma to nebedaro.  Vadinasi norint pirkti butą, tarkim 300tūkst. Lt, jums reiktų turėti nuo 60 iki 90 tūkst. Lt savų lėšų. Ar tai jum neatrodo, kaip labai svari priežastis nepirkti dabar buto? Turit savo sąskaitoj 80 gabalų? Aš tai ne… O tie kas turi, manau ir butą jau turi…

Kitas dalykas. 2006-07 m. būdavo neproblema gauti banko maržą 1% ar mažiau. Kai dabar vidurinė marža siektų 2.5-3%. Aišku palūkanos dabar palankesnės, bet tas nėra amžina ir kai jos pakils mokėti teks labai daug…

Pats prisipažinsiu, neturėjau daug pradinių lėšų buto pirkimui, bet jaučiau, kad dabar yra tas metas, reikia pirkti dabar, nes geresnių sąlygų tam jau nebus. sakysit, ką aš čia šneku, pats kalbėjau kokios blogos sąlygos etc. o dabar sakau, kad geros. Bankų salygos yra blogos – rinkos sąlygos yra geros. Kainų žemesnių, jau nesitikiu. Na ok, – kris max dar 5%, bet manau kad jau neverta gaudyt to pačio pačio dugno.. Taigi, jaučiau, kad metas pirkti yra tas, bet lėšų 30% pradiniam įnašui neturėjau, bankai BPD nedraudė. Kokios išeitys:

1. Imti vartojamąją paskolą. Manau kvaila mintis, po tokio žingsnio bankas turbūt net neduotų būsto paskolos, o jei ir duotų, tai turbūt ilgai netemptumėt iki probleminio kliento.

2. Tėvai, giminės, draugai. Gal ir neblogiausias variantas jei tokių yra. Mano atveju nebuvo… [aišku tėvų, giminių, draugų yra, bet turbūt nei vienas nepaskolintų tokios sumos...]

3. Ganėtinai nauja, tokia krizinė išeitis – pirkti butą iš banko finansuotų projektų. tokių projektų turi kiekvienas bankas. Vieni vienur, kiti kitur. Kaip čia kas? Sakykim įmonė X 2007m. nusprendė, kad yra puikus metas statyti namus ir pardavinėti butus, juk visi perka, kainos kyla. Bet įmonė X neturi pinigų. Ji eina į banką ir sako “statysim namą, duokit pinigų”. Bankas ir mano, kad kainos kyla, visi perka – metas puikus. Ir duoda įmonei X paskolą namo statybai. X pastato namą ir už paskolą jį su visais butais įkeičia bankui. Ir staiga ateina krizis. Pastatytam name butų nieks neperka. Įmonei gresia bankrotas, o bankui dideli nuostoliai. Tada bankas ir įmonė X susitaria – padedam vienas kitam parduoti butus, taip bus ir avis sveika ir vilkas sotus – butai parduoti, ir grąžinta paskola. Tada bankas paskelbia, kad parduodami butai “ten ir ten”, jiem taikomos specialios sąlygos – mažos maržos (pvz. 1.5% vietoj standartinių 3%), didelis finansavimo procentas (pvz. 90% vietoj standartinių 70%).

Vat šitą variantą aš ir pasirinkau. To 3 varianto trūkumas  - nelabai turi iš ko rinktis. Bet iš kitos pusės, beveik visi nauji būtų projektai yra bankuose ir jie visi taip parduodami (nes krizis ištiko visas įmones nuo A iki Z), o mano nusistatymuose buvo punktas – jei butas tai naujas. Vadinasi ieškojau kas siūlo geriausias sąlygas, geriausius projektus etc. Taip priėjau prie savo varianto.

Bet esmė šio posto buvo parodyti, kad neperka žmonės ne todėl, kad laukia dar didesnio kainų kritimo… Kainos (ypač naujų butų), jau nekris, nes dauguma jų parduodama 3-čiuoju variantu, kur kainas nustato bankas, kainos nustatytos tokios, kad užtektų grąžint paskolą bankui ir atsiskaityt su statytojais., vadinas nėra kur leist. O antras dalykas – laisvų butų rinkoje jau nedaugėja, jų niekas nestato… O pirkt perka, nors ir nedaug bet atsiranda viena kita balta varna Vadinas laisvų butų skaičius mažėja ir jų likę jau nedaug…

Tai tiek iš tos ilgo mano rašliavos… [sorry už rašybos ir gramatines klaidas, paskubom rašiau...]

Ant valstybės valdininkų kuprų dabar sunki našta – ateinančių metų biudžeto priėmimas. Nutariau kiek pasidalinti savo svarstymais ir mintimis apie tai.

Visų pirma, tiems kas nežino, priminsiu kas gi tas biudžetas. Valstybė Valdžia tai didelis aparatas, kurio tikslas rūpintis valstybės ir jos gyventojų gerove. Norint rūpintis gerove – reikalingi pinigai. Valstybės Valdžios pagrindinis būdas gauti pinigų aišku yra mokesčių rinkimas iš gyventojų. Taip pat dabar gaunam įvairių subsidijų ir ES, o taip pat galima skolintis. Rūpindamasi gerove, valstybė valdžia ne tik renka mokesčius ir skolinasi, bet ir pinigus dalija: pensininkams, mamoms, bedarbiams ir t.t. Taigi valstybės biudžetas yra didelis katilas į kurį dedami ir išimami pinigai. Svarbiausias jo tikslas yra, kad kai reikia išimti pinigus iš katilo – jame jų būtų. Geriau iliustruosiu:

T.y. valstybės biudžeto tikslas yra padaryti, kad tos svarstyklės būtų bent jau pusiausvyroje, o dar geriau pajamų dalis būtų “sunkesnė” nei išlaidų. Bet tai aišku labai optimistinis variantas tokiai šaliai, kaip mūsų. Todėl dažniausiai turime biudžeto deficitą, kuris paprastai finansuojamas paskolomis.

Šiuo metu valstybės finansai yra gan keblioje padėtyje. Sumažėjus atlyginimams, pardavimams ir beveik viskam – gerokai sumenko įplaukos į biudžetą. Tačiau valstybė dar iš “lengvamečio” yra įsipareigojusi mokėti vienokią sumą pensininkams, kitokią mamom, kitokią bedarbiams, mokytojams ir t.t. ir pan. Ir gaunasi taip, kad visi ateina pinigų į tą katilą, o ten jų nebėra. Todėl valstybė turi imtis veiksmų kaip subalansuoti tas svarstykles, kad viskas daugiau mažiau laikytųsi pusiausvyroje. Tam yra trys keliai:

1. Skolintis. Aišku lengvas būdas, bet skolas anksčiau ar vėliau vis tiek teks grąžinti, tad čia laikinas sprendimo būdas. Kaip ir apsišlapinus – pirma palengvėja ir būna šilta, bet paskui supranti, kad tas problemos sprendimas nebuvo geriausias…

2. Didinti įplaukas į biudžetą. Aišku vienintelis būdas – kelti mokesčius. Čia prasideda visų nepasitenkinimas – atlyginimai mažėja, bedarbių daugėja, o mokėti tenka daugiau.

3. Mažinti išlaidas. Čia aišku mažinant valdininkų atlyginimus, pensijas, pašalpas, atsisakant investicijų ir pan. Bet vėl nepasitenkinimas – sunkmetis, viskas brangsta ir pan – o pinigų mokama mažiau.

O kada padėtis pasiekia kritinį tašką (kaip, kad dabar) imamasi visų priemonių kartu: keliami mokesčiai, mažinamos išlaidos ir skolinamasi. Todėl nepasitenkinimas kyla gan stiprus.

Todėl valdininkams šiuo metu labai skauda galvą, nes jie turi ne tik kažkaip subalansuoti svarstykles, bet ir priimti visą nepasitenkinimą ir neapykantą iš šalies: verslas rėkia – “Kur verslo skatinimas?”, gyventojai rėkia – “Trūksta pinigų ir duonai”…

Taigi kaip išspręsti problemą, kad ir avis būtų soti ir vilkas sveikas (t.y. atvirkščiai)? Norėčiau pasakyti atsakymą, tačiau turiu įtarimą, kad ši lygtis neturi sprendinių – nepavyks padaryti, kad visi būtų patenkinti ir laimingi.

Iš tikrųjų nėra viskas taip paprasta. Gyventojai ir verslas nėra robotai. Todėl visiškai nereiškia, kad dešimtadaliu pakėlus mokesčius – dešimtadaliu pakils įplaukos į biudžetą. Imkim tokį paprastą pavyzdį: žmogus uždirba 100Lt (jau atskaičius mokesčius), žmogus perka valgyt ir išleidžia 80Lt ir 20Lt atideda taupymui. Valstybę ištinka krizė – spręsdama problemą, ji mažina išlaidas ir kelia mokesčius. Gaunasi, kad žmogus jau gauna tik 90Lt, o pirkdamas tuos pačius produktus jis išleidžia irgi 90Lt. Tačiau jis nori vis dar sutaupyti tuos 20%. Vadinasi Jis rinksis pigesnius produktus arba pirks jų mažiau.  O jei mokesčiai pasidarys nepakeliamai dideli – jis iš vis nepirks ir nedirbs (arba jeigu dirbs – tai “neoficialiai”) ir įplaukos į biudžetą bus nulinės. Vadinasi – valstybės mokesčių pakėlimas X kartų nepasididins įplaukų į biudžetą X kartų.

Iš tikrųjų valstybės biudžetas yra sudėtinga funkcija su daug kintamųjų, bet labai paprastai jį būtų galima pavaizduoti panašiu grafiku:

Tai yra Normalaus skirstinio funkcija:

T.y. labai mažėjant mokesčiams – mažėtų ir įplaukos į biudžetą, bet labai keliant  mokesčius jos vėl gi mažėtų, bet yra kažkur tas “aukso viduriukas”, kur nesant per dideliem mokesčiams – įplaukos į biudžetą būtų maksimalios, arba jei ne viduriukas tai galima rasti mažesnius mokesčius su kuriais įplaukos į biudžetą būtų tokios pačios kaip ir esant tam tikriems didesniems. Čia iš tikrųjų yra labai sudėtingas maksimumo ieškojimo uždavinys. Kodėl sudėtingas jei viskas aprašyta formule? Na todėl, kad, kaip minėjau, verslas ir žmonės yra ne robotai. Jie turi savus lūkesčius, remiasi emocijom ir kt. matematiškai sunkiai aprašomais būdais. Ir iš vis labai abejoju ar jį būtų įmanoma tiksliai išspręsti. Bet galima remtis kitų šalių praktika, atlikti kokį tyrimuką ir pan. Nes šiuo metu daug kur viskas daroma aritmetiškai ir mano, kad biudžeto funkcija yra tokia:

Na bet taip nėra. Manau prie apvalaus stalo turėtų susėsti ekonomistai, matematikai, psichologai ir statistikai ir pabandyti bent pabandyti pasiaiškinti kokie gi tie mokesčiai geriausiai subalansuotų valstybės svarstykles.

Raktąžodžiai: biudžetas, krizė, mokesčiai, valstybė

Kas savaitę darbo birža vis praneša, kas pas ją (ne)gero buvo praeitą savaitę, t.y. truputis duomenų apie bedarbius. Pvz.:

Spalio 1 – 8 dienomis Lietuvos darbo biržose įregistruota 7.900 bedarbių ir 1.133 laisvos darbo vietos. Dar prieš savaitę, t. y. rugsėjo 24 – spalio 1 dienomis darbo biržose įregistruota 5.900 bedarbių ir 1.409 laisvos darbo vietos. VŽ.

Stebiu aš tuos skaičius, bet niekad jų nerinkau ir nesisteminau ir sunku buvo pasakyti pamačius tokį pranešimą, “čia gerai ar blogai?”…

Šiandien 7900 skaičius pasirodė įtartinai didelis, nes paskutiniu metu skaičiai sukdavosi apie 6000. Ir nutariau pažiūrėti kaip gi yra iš tikro. Susirinkau duomenis nuo metų pradžios ir papaišiau grafikų:

Tendencija iki šiandien buvo aiški – naujų bedarbių mažėjo,  vėliau skaičius stabilizavosi ties 6000 ir buvo tik techniniai svyravimai. Šiandien kažkas naujo, nes 7900 jau gerokai išsišoka už “techninių svyravimų ribos”. Skaičius panašus kaip kovo pabaigą. Nors paaiškinimų tam nerandu… Gal sezoniniai svyravimai, o gal tiesiog tas pats techninis svyravimas, o gal ir naujos tendencijos kryptis, bet tikėkimės taip nėra. Nepaisant paskutinių duomenų matyti, kad lyg ir buvo pasiektas dugnas bedarbių skaičiaus augime – stabilizacija.

Kitas skaičius – naujos laisvos darbo vietos (darbo pasiūla). Čia svyravimai kur kas didesni, bet šiaip tendencija nėra bloga – buvo augimas, dabar skaičius nusistovėjo ties vidutiniškai 1300.

Dar vienas grafikas – per savaitę įdarbinti žmonės. Čia visai ryški augimo tendencija, nors paskutinį mėnesį skaičius sumažėjo, tačiau atrodo viskas gan neblogai.

Liūdniausias grafikas, su aiškiausia tendencija – bendras bedarbių (registruotų darbo biržoje) skaičius:

Nors turėtų grafikas judėti logaritmiškai (t.y. būt tarsi spaudžiamas iš viršaus, kad negalėtų greit augt) [nors faktiškai taip ir yra, tačiau per daug mažai], juda jis beveik tiesiškai aukštyn ir kol kas galo nelabai matyti. Pagal bedarbių registruotų darbo biržoje skaičių, šiuo metu nedarbo lygis lietuvoje 13.8% – realiai kur kas didesnis, mat ne visi bedarbiai yra registruoti darbo biržoje. Finansų ministerija prognozuoja, kad vidutinis nedarbo lygis iki metų galo pasieks 14.6%, kitąmet 19.8%.

Aukštas nedarbas tiesiogiai mažina vartojimą, bet kartu ir mažina bendras vartotojų nuotaikas, o tai savo ruožtu dar labiau gilina vartojimo smukimą, nes pradeda nebepirkt ir tie, kurie turi darbą, tiesiog pradeda baimintis jį prarasti ir didesnę dalį pajamų atideda santaupoms. Santaupos, savo ruožtu, ekonomikos teorijoje įvardijamos kaip “negeras” dalykas (diskutuotinas, dviprasmiškas teiginys), todėl, kad jos šiuo, trumpu laikotarpiu, niekuo negali padėti šalies ekonomikai.

Ką noriu tuo pasakyti. Nors minėjau žodį “stabilizacija”, bet pažiūrėjus į paskutinį grafiką, matyti, kad tas stabilumas kol kas atsiranda tik augime – “auga stabiliai”. Todėl dar labai sunku kalbėti apie kokį nors ekonomikos dugną, o juo labiau atsigavimą. Aišku ekonomikoje egzistuoja ir krūva kitų faktorių, kurie gali pasukti viską kita kryptimi, pvz. atsigaunančios eksporto rinkos (vakarų), tačiau daug mes eksportuojame ir į mūsų regiono šalis, kuriose atsigavimu dar tikrai nekvepia.. Taigi trumpai tariant visi skalbiantys “dugnas jau atėjo” siūlau kalbėti atsargiau. Greičiausiai jį pasieksime iki metų galo, tačiau pasiekus dugną džiaugtis nėra kuo. Džiaugtis reiktų prasidėjus atsigavimui, o jis panašu, kad, geriausiu atveju, bus tik kitų metų antroj pusėj…

Raktąžodžiai: ekonomika, krizė, lietuva, nedarbas

Eilinį kartą, skaitydamas kokią pievą užsikabliuoju parašyti ką nors, kaip atsaką. Taip šiandien vėl kalbėsim apie bankus. Skaitau gi straipsniuką ir krūvą kaltinimų į bankų daržą, kurie nėra pagrįsti. Visi, kažkaip įsivaizduoja, kad bankas tai čia ele kažkokia dieviška institucija nuo kurios viskas priklauso, ir atrodytų, kad jei tik bankai panorėtų, pamojuotų stebuklinga lazdele ir viskas šalyje pasitaisytų. Bet juk bankai yra tiesiog pelno siekiančios organizacijos. Lygiai tokios pačios kaip Maxima, VST ir pan, tik veiklos pobūdis skiriasi. Tai kodėl neprašyt Maximos, kad ji viską išgelbėtų?

Bet ne visai apie tai aš čia. Na apie tai, tačiau ne tokiu stiliumi, nebūsiu žurnalistas, kuriam svarbu įbrukt kažkokią ideologiją į galvą nesiremiant jokiais faktais. Taigi griebkimės straipsnio ir pagrįstų komentarų į jį.

Didieji bankai, visų pirma švediškieji, verslui kreditus dalija vangiai, nedalyvauja Vyriausybės verslo kreditavimo programoje, nenori prisiimti ir minimalios rizikos, o Lietuvoje uždirbtą kapitalą kreipia į savo tėvynę. Tik lietuviškieji ir keli užsienio bankai dalija mikrokreditus, kurių pusę palūkanų dydžio dengia valstybė.

Pažiūrėkim į naujų paskolų įmonėms grafiką (naujų, tai reiškia išduotų per mėnesį):

Pažiūrėkim kokiam lygyje dabar išduodamos paskolos, o gi 2007-06. Labai normalus paskolų išdavimo lygis. Prisiminkime, kad dabar krizė! Burbulas sprogo! Jis turi subliūkšti sprogęs. Tai ir atsitiko. Tai ko čia pergyvent, kad paskolų bankai neišduoda? Išduoda ir po >2mlrd. Lt kas mėnesį! Minimi lietuviški bankai dalina valstybės paskolas (tai ko čia juos girti? Ne bankas geras ir pinigus duoda, o valstybė), bet tos valstybės paskolos yra lašas jūroje. 100mln per kelis mėn vs 2mlrd. kas mėnesį. Nedalyvauja verslo kreditavimo programoje? Dalyvauja (pažiūrėkit į grafiką), tik ne valstybės, kaip jau minėjau tas 100mln. Lt yra lašas jūroje.

Lietuvoje uždirbtą kapitalą kreipia į savo tėvynę

Kokį uždirbtą kapitalą??? Pažiūrim į bankų pirmo pusmečio rezultatus:

Tik pora mini-bankelių sugebėjo kažką minimaliai uždirbt. Taigi klaida formuluotei teiginio. O kitas dalykas, kodėl kai kurie bankai grąžina pinigus į savo motininius bankus? Atsakymas labai paprastas. Iš kur pas banką pinigai kad jis galėtų dalinti paskolas? Manot iš indėlių? Na dalis taip, tačiau jei vien iš indėlių dalintų paskolas tai tas pirmas grafikas ne taip atrodytų, o paskolų būtų išduodama kur kas mažiau. Bankai norėdami išduoti paskolas, patys skolinasi iš savo motininių bankų. O skolas juk reik grąžint? Tai va ir atsakymas – vyksta skolų grąžinimas.

Ar ieškoma saugiklių, neleisiančių nuskurdinti piliečių stambiausiems užsienio bankams, pakėlusiems palūkanas už išduotus kreditus, kai toks aukštas VILIBOR lygis

Pala pala pala. Kodėl vėl bankus kaltint, kad aukštas Vilibor? Na taip, pagal bankus jis nustatomas, BET banko rizika negali būti mažesnė, nei valstybės rizika. Pažiūrim už kiek skolinasi valstybė litais.  Paskutinis obligacijų platinimas buvo už vidutinius 8.7% metams. T.y. trumpai tariant, kad bankas pats negali pasiskolinti pigiau, kad galėtų pigiai paskolinti gyventojams ar įmonėms. O prisiminus, kad tai pelno siekianti įstaiga – ji nelys į nuostolius.

Dar tęsiant vilibor temą, dažnai kaltinimai krypstą į skandinaviškus bankus, ele jie kelia VILIBOR, o lietuviški bankai šventieji… Tai va, galiu paneigti šitą mitą. LB pradėjo skelbti tarpbankines palūkanų normas. Aš pradėjau jas stebėti. Ir paėmiau pateiktų reikšmių mėnesio vidurkius, taigi kurie bankai teikia didžiausias palūkanas:

Žiūrėkit į paskutinį stulpelį, Žalia spalva rodo reikšmes virš vidurkiu, rausva žemiau vidurkio. Tai Kelia palūkanas: ŠB, ŪB, Nordea, DnB Nord, leidžia jas žemyn Danske, Swedbank, SEB. Taigi tarp keliančių yra abu lietuviški bankai. Myth busted! PS. pažiūrėjus į skaičius, matyti, kad skirtumai nėra drastiški ir vis bankai gan vienodai nustato palūkanų normas.

Ar bankai ruošiasi perimti žmonių turtą?

Jeigu žmogus mokus – tikrai ne. Jei nemokus, tai čia jau jo problemos. Šiaip, bankui perimtas turtas yra nuostolingas, jam reikia rūpintis, kaip jį realizuoti, realizuojama paprastai žemesne kaina. Nieko gero. Taigi bankų tikslas nėra turto atėmimas. TAČIAU, kaip jau minėjau anksčiau, bankai patys skolinasi, kad galėtų paskolinti gyventojams. Jeigu gyventojas nemoka paskolos, bankas turi savo kreditoriams mokėti iš savo pinigų, tai eina į nuostolius. Jeigu jau nebėra kur dėtis, bankas neturi kitos išeities, kaip perimti turtą ir jį pardavus, kiek įmanoma mažinti nuostolius (pelno siekianti įstaiga 0- bet kas elgtųsi lygiai taip pat).

Nedevalvavus lito?

Neatsibodo dar tas pats klausimas? Jei latviai sugebėjo nedevalvuot per tokį chaosą jų pinigų rinkoje, tai manau atsilaikysime ir mes. Iš tų spekuliacijų naudos vis tiek jokios nėra…

Čia matyt lietuvio būdas kaltinti ką nors apart savęs. Patys ėmėm paskolas, o dabar jų negalim grąžinti. Sakot bankininkai įtikino imti? O kur jūsų galva tuo metu buvo? Manot, bankai patys siekė tokių nesąmonių kokie dabar rinkoj dedasi? Pažiūrėkit į bankų nuostolius ir suprasit, kad tikrai patys nenorėjo ir patys yra suinteresuoti grįžti į tuos “senuosius geruosius laikus”. Visiem dabar nelengva, o bankai ne išimtis. Tai gal vieną kartą baigiam tas nesąmones ir verčiau pakalbam kaip subalansuoti biudžetą?

Raktąžodžiai: bankai, krizė, nuotoliai, palūkanos, paskolos, populizmas, vilibor

(c) eduinreview.com

Ekonomikos nuosmukis Lietuvoje jau atrodo gerokai įpusėjęs ir jau tuoj-tuoj turėtų pasiekti dugną, tačiau bankus krizė pasiekė pavėluotai ir ji berods pradeda kaip reikiant įsisiūbuoti. Nors pasaulyje, bankai panašu, kad jau pradeda atsigauti… Štai kokie pusmečio rezultatai kolkas pasirodę:

• Swedbank: 351 mln. Lt nuostolio (su 708mln. Lt atidėjinių blogom paskolom, kas sudaro apie 4.8% viso paskolų portfelio).
• SEB: 225 mln. nuostolio (su 286 mln. Lt atidėjinių, kas yra 1.5% nuo paskolų portfelio)
• DnB Nord: 136mln. Lt nuostolio (295 mln. Lt atidėjinių, 2.7% nuo viso portfelio)
• Nordea: 6mln. Lt nuostolio (38 mln. Lt atidėjinių, 0.6% nuo viso portfelio)

[na dar yra MB, ŠB rezultatai, bet jie ne tokie įdomūs...]

O Šarkinas paskelbė bendrą bankų rezultatą: 628 mln. Lt [priminsiu, kad pernai per visus metus buvo uždirbta 867 mln. Lt grynojo pelno, vadinasi, kad per pirmus 6 šių metų mėnesius, bankai beveik sunaikino visą savo praeitų metų uždarbį], o taip yra dėl to, kad yra daug žmonių ir įmonių nesugebančių grąžinti paskolų. Bendra atidėjinių suma per pusmetį pasiekė 2 mlrd. Lt ir sudarė 3% nuo viso paskolų portfelio [kas yra dofiga labai daug].

Na padėtis aiški – bankams atėjo sunkūs laikai. O dabar eisiu prie to, dėl ko sugalvojau parašyti šitą įrašą. Toks jau darbas stebėti bankinį sektorių, t.y. skaityti visas susijusias naujienas ir pan. Šiandien beskaitydamas Lietuvos Banko valdybos posėdžio apžvalgą, radau tokius žodžius:

Valdyba priėmė sprendimus, kuriuos vykdydamas bankas „Swedbank“, AB turi stiprinti kapitalo bazę.

Na šiaip nieko nepasakantis sakinys. TAČIAU. Skaičiau naujienas toliau ir radau vieną straipsniuką (kur rašoma būtent šita posto tema), o ten buvo sakinys:

„Su visai bankais sutarta, kad priartėjus prie ribos, bankai didins įstatinius kapitalus“.

Irgi ne daug ką pasako. BET sujungus šiuos abu nedaug pasakančius sakinius, gauname: Swedbank priartėjo prie ribos ir turi stiprinti kapitalo bazę. Kas privertė padaryti tokią išvadą? Va būtent, 350mln. Lt nuostolis ir 700mln. atidėjiniai Swedbank’e. Pernai per visus metus Swedbank uždirbo 380mln. Lt – vadinasi jis jau suvalgė viską ką pernai uždirbo. Pasirodė ir žinutės apie darbuotojų skaičiaus mažinimą, o darbuotojai atleidžiami, tik esant tai “ribai”…

O dabar “disclaimer’is” Šiaip anksčiau kažkas buvo nubaustas už melagingas žinutes į Swedbanko daržą ele jis gali bankrotuot – Tai PRANEŠU, kad šis postas neskelbia nieko panašaus. Tai yra subjektyvi nuomonė, teigianti, kad labiausiai krizė šiuo metu yra paveikusi būtent šį banką ir nieko daugiau. Patirtas nuostolis jokiu būdu nereiškia, kad įmonė nebeišsikapstys, juo labiau tai yra pusmečio rezultatai, kurie iš esmės yra tik “popieriuje”, antras pusmetis greičiausiai bus ne toks negailestingas…

SRA 0710 0717 _ public

Vis dažnai pasvarstau, koks esu laimingas, kad studijas pabaigiau dar pernai. Nors oficialiai, jau buvo prasidėjusi pasaulinė krizė, tačiau ji dar nebuvo pasiekusi tokio masto, o Lietuvoje ją vis dar ignoravo praktiškai visi. Taigi sugebėjau susirasti neblogą darbą. Viskas buvo taip kaip turėjo būti.

Nors studijų laikais, nebuvau pirmūnas ir tekdavo mokėti po 500Lt per semestrą, tačiau sugebėjau pragyventi be skolų bankam ir pan. O kas gi blogai dabar?

Pradėkim nuo tų, kurie baigė studijas šiais metais. Tarkim studentas buvo stropus ir 4-ris metus sąžiningai mokinosi ir nedirbo. Ką jis gauna dabar baigęs studijas? Diplomą, su kuriuo keliauja tiesiai ne į darbą, o į darbo biržą. Nes logiškai pagalvojus, kas dabar ims į darbą studentą be patirties, kai be darbo sėdi krūva gerų specialistų, kurie tiesiog neteko darbo, dėl žlugusios įmonės ar etatų mažinimo? Žinoma atsiras studentų, kuriem pasiseks, tačiau jų tikrai bus ne dauguma. Pažvelkim į bendrą ir jaunimo nedarbo lygį, kuris atrodo tikrai įspūdingai:

Be to, greičiausiai ir kitąmet baigiantiems padėtis bus ne kažin ką dėkingesnė, nes krizė vargu ar baigsis… O jei ir aprims, darbdaviai dar neskubės sugrąžinti pradinio darbuotojų skaičiaus.

Antra grupė studentų, kurie dar nebaigė studijų, ir yra 2-4 kurse (liečia ir pirmakursius, bet dauguma jų pradžioje dar gyvena iš tėvų malonės). Tarkim aš norėdamas ramybės ir gerų sąlygų mokintis bendrabutyje negyvenau. Taip darė pakankamai daug studentų, nes be to, visus studentus bendrabučiai būtų nepajėgūs apgyvendinti. Visi nebendrabutininkai dažniausiai kooperuojasi ar individualiai nuomodavosi butus. Šiaip krizė čia į naudą – nuomos kainos gerokai nukrito, bet – kita medalio pusė: nuoma vistiek bus brangesnė, nei bendrabutis ir stipendijos čia greičiausiai nepakaks – vadinasi reikia savaitgaliais padirbėti, arba sėdėti tėvams ant sprando. Aš nenorėjau niekam sėdėt ant sprando, tai kurdavau interneto svetaines, bet dabar tokių sąlygų papildomai padirbėti praktiškai neliko – darbdaviai ieškosi pastovių darbuotojų, vėl gi rinkoje daug laisvos darbo jėgos. Teks daug kam gyventi iš tėvų kišenės, o jei tėvai irgi paveikti krizės?… Beto dar turiu nuojautą, kad gali mažėti stipendijos, arba jas gaunančiųjų skaičius, mat universitetai priklausomi nuo valstybės irgi gerokai paveikti krizės…

Trečias dalykas – nauji studentai (tai liečia ir jau studijuojančius, bet nebaigusius). Neliko tokio dalyko, kaip “dalinai valstybės finansuojamas”, vadinasi arba tu esi genijus (na priklauso nuo specialybės, gali ir nebūti genijus, bet reik kad kiti būtų mažiau protingi nei tu) ir gerai mokiniesi, arba moki nežmoniškus pinigus. Gerai, kai tėvai padės sumokėti po 10000 Lt  (aišku, kai kur bus mažiau) per metus, o jei esi iš nelabai turtingos šeimos? Reikia imti paskolas. 10000*4=40000Lt per 4-ris metus. + nežmoniškos palūkanos, kurias planuojama sieti su VILIBOR, EURIBOR + marža iki 3%. Vadinas litais mokėtum ~11% metinių palūkanų. Primetus, kad paskolą studentas grąžins ne per metus, gaunasi didelė suma ir sunki skolos našta baigus studijas. Tik baigę greičiausiai negaus didelės algos, o ir tai didžiąją algos dalį suvalgys paskolos įmokos. Taigi tarkim baigęs studijas studentas gauna 2000Lt algą, mokės po 600Lt bankui, dar 600Lt už nuomą, liks vargani 800Lt pragyvenimui…

Apibendrinus:

• Baigę sutijas (jau nebe) studentai negali susirasti darbo, ypatingai vadybininkai ir inžinieriai, kurie stodami manė, kad jų specialybės yra ypatingai perspektyvios… Jaunimo nedarbo lygis siekia 25%, tas reiškia, kad 1 iš 4 jaunuolių yra bedarbis. Galimybės įsidarbinti tik su diplomu, neturint sėkmingos darbo patirties yra minimalios.
• Studijuojantiems gerokai pasunkėja pragyvenimo sąlygos, mat dauguma studentų nebegalės papildomai studijų metu padirbėti ir užsidirbti pragyvenimui, bendrabučiuose šiemet greičiausiai bus gan dideli konkursai…
• Naujiems ir esamiems studentams, kurie nėra patys gabiausi, studijų kaina smogs iš peties, o baigę studijas turės sunkią skolos kuprą, kurią reikės ilgokai nešti, gerokai atidedant galimybes skolintis savam būstui, taigi trumpai tariant tie kas baigs po 4-rių metų skolos naštą temps labai ilgai (ne vieni metai grąžinti studijų paskolą+paskola būstui įsigyti).

Gero skaitymo: SRA 0619 0626 _ public