Kaip visada, dauguma mano įrašų gimsta perskaičius kokį nors straipsnį spaudoje. Šis atvejis ne išimtis. Skaičiau šiandien apie tai, kad žmonės gali išvykti į užsienį bankrotuoti. Šiaip pati straipsnio idėja yra įdomi, tačiau nelabai reali. Norint bankrutuoti Lietuviui užsienyje – jam reiktų pirma išvykti į užsienį, ten rasti nuolatinę gyv. vietą, rasti darbą ir dar pragyventi bent pusmetį. Man įdomu, kaip bankrutuojantis asmuo pajėgtų tą padaryti? Be to jei pradėsit gauti pajamas užsienyje – greičiausiai jau nebereiks ir bankroto skelbt Bet ne apie tai aš čia noriu diskutuoti. Noriu padiskutuoti apie patį fizinių asmenų bankrotą.

Turiu įtarimą, kad mano idėjos nepatiks daugumai Lietuvos piliečių, tačiau tikiu, kad mano tinklaraštį skaito protingi žmonės ir supras mano argumentus teisingai.

Visų pirma: kas yra bankrotas? Teisinis apibrėžimas greičiausiai priklausys nuo šalies, o praktiškai bankrotas yra kuomet įmonė (kitose šalyse ir gyventojai) tampa nebemokūs savo kreditoriams. Įmonės skolinasi dideles sumas plėtrai, ar apyvartinėms lėšom ar kitiem tikslams, bet įmonei patekus į fin. sunkumus (tarkim dėl krizės sumažėja apyvartos ir pelnai), netenkama lėšų, kuriomis buvo dengiamos paskolos kreditoriams. Kai įmonė pradeda nepajėgti grąžinti paskolų – galima imtis restrūkturizacijos, galima pardavinėt neužstatytą turtą ar dar bala žino kokių veiksmų, bet kai niekas nepadeda pati įmonė ar kreditorius prašo teismo pradėti bankroto procedūrą. Po bankroto įmonė nustoja funkcionuoti, o visas jos turtas likviduojamas (išparduodamas) – kiek įmanoma atsiskaitoma su kreditoriais. Po bankroto įmonė galima sakyt dingsta nuo žemės paviršiaus.

Siūloma Lietuvoje įteisinti fizinių asmenų bankrotą. Kaip tai turėtų atrodyti? Na žmogus kaip ir įmonė ima paskolą savo reikmėms (pvz. būstui pirkti). Tarkim žmogų ištinka fin. sunkumai (pvz. prarandamas darbas) ir žmogus tuo metu negali atsiskaityti su savo kreditoriumi. Tarkim yra fizinių asmenų bankroto įstatymas – žmogus kreipiasi į teismą paskelbti jį nemokiu, teismas spendimą patenkiną – atima iš žmogaus namą/butą ir žmogus eina sau.

Atrodytų visai neblogai! Bet pala – įmonė dingsta, žmogus – lieka. Jau vien čia kažkas nelogiško…

Imkim pavyzdį. Žmogus ima paskolą butui. Perką butą už 300tūkst. Lt paskolą ima 100% turto vertės – užstato butą. Ateina krizė, buto rinkos kaina nukrenta iki 200tūks, žmogui dar liko grąžinti 250tūks. Lt, bet jis staiga netenka darbo ir negali atsiskaityti su banku. Kokie scenarijai:

Dabar:

a) Vyksta derybos su banku dėl mokėjimo atidėjimo ir pan,

b) Jei ilgai nepavyksta rasti darbo, bankas perima butą. Jį parduoda už rinkos kainą.

c) Žmogui lieka grąžinti 50tūkst. Lt

Su bankroto įstatymu būtų:

a) Vyksta derybos su banku dėl mokėjimo atidėjimo ir pan

b) Jei ilgai nepavyksta rasti darbo, žmogus skelbia bankrotą, bankas perima butą.

c) žmogus bankrutavęs, bet nieko neskolingas.

Kas nuo to bankui? Pirmu atveju nuostoliai dėl mokėjimų vėlavimo (keli tūks. lt, tarkim), antru atveju nuostoliai dėl vėlavimo ir dar tiesioginiai paskolų nuostoliai (50tūkst. Lt+keli tūks. Lt)

Per pirmus tris ketvirčius bankai patyrė 1.4 mlrd. Lt nuostolių – visa tai dėl nemokių klientų. Galit įsivaizduoti kokie nuostoliai būtų jei būtų įteisintas bankrotas? Paėmę paskolas sakytų – “o man kas?”, padėjusiems indėlius tikrai skaudėtų galvą… Nes tokių nuostolių šalies bankai greičiausiai neatlaikytų ir koks bankas būtų priverstas užsilenkti.

Na bet tarkim viskas nėra taip elementaru, kaip pavyzdyje. Įvedus tokį įstatymą, bankai aišku imtųsi veiksmų, kad apsisaugotų nuo tokių galimų didelių nuostolių. Kadangi priėmus įstatymą, bankui būtų daug rizikingiau išduoti paskolą – klientui teiktų daugiau mokėti. Dabartinės maržos būtų juokingos, palyginus su tom, kurios būtų priėmus bankroto įstatymą. Be to įteisinant fizinių asmenų bankroto įstatymą ir gyventojui paskelbus savo bankrotą iš jo greičiausiai būtų atimamas ne tik butas bet ir kitas turtas (automobilis, buitinė technika etc) (iš įmonių juk atimama viskas), be to pagalvokit patys kokia to žmogaus reputacija bus vėliau. Ar galit įsivaizduoti banką, kuris skolintų jau anksčiau bankrutavusiam žmogui?

Be to minėjau pradžioj, kad įmonė po bankroto dingta, žmogus ne. Žmogus anksčiau ar vėliau susiras darbą (nebent bus benamis ir gyvens gatvėj, bet tokiam ir be bankroto nieko mokėt nereik), tai kodėl jis negali atsiskaityt su kreditoriais?

Ne taip mažai čia prirašiau, pabandysiu apibendrint. Iš principo fizinių asmenų bankroto idėja nėra bloga, tačiau toks įstatymas turi būti ypatingai gerai apgalvotas, nes kai kuriais atvejais jis gali atnešti daugiau žalos nei naudos. Žalos jis galėtų atnešti netgi pačiam gyventojui, nes bankrutavus jis liktų be nieko, ir daugumos bankų durys tam klientui kurį laiką tikrai būtų uždarytos. Toks įstatymas neturėtų įsigalioti iki įstatymo paskelbimo paėmusiems paskolas, nes tai būtų neteisinga bankų atžvilgiu – nebent turėtų būti deramasi su banku, kad leistų pereiti į “galinčių bankrutuoti” klientų grupę, kur sąlygos būtų visai kitos…

Tad ar tikrai norėtumėt bankrutuoti?