Eilinį kartą pradedu rašyti, kai kas nors nepatinka ir bandysiu išsakyti savo nuomonę, šiuo atveju, apie palūkanų normas Litais.

Juokingai atrodo įvairūs politikų pasisakymai ir kaltinimų šaudymai bankams, neva dėl perdėtai užkeltų palūkanų normų. Pvz. šiame straipsnyje, rašo, kad Tvarkiečiai kvies Šarkiną asmeniškai pasiaiškinti, kodėl palūkanos tokios aukštos. Lyg tas Šarkinas pats nustatinėtų palūkanų normas. Lietuvos bankas pasts nieko nenustatinėja. Vienas palūkanų normas ima iš bankų, kitas iš ECB, tai kam jį kviesti aiškintis? Po tokio mano teiginio gali pasirodyti, kad iš tikrųjų kalti bankai. Taip mano ir p. Kubilius ir jo patarėjas, ir Glaveckas. Kubiliaus nuomonė pati nešališkiausia ir nėra nukreipta vien palūkanų tema, tačiau Tvarkiečių ir Glavecko nuomonės kelią šypseną, mat lygina palūkanų normas Europoje ir pas mus. Jie pamiršta tokią smulkmeną, kad Lietuvoje valiuta – litas, o Europoje – euras. Kad kursas yra fiksuotas, tai dar nereiškia, kad tai ta pati valiuta. Taigi mano, kaip daugiau nei eilinis žmogus žinančio apie tai, pareiga pasidalinti savo žiniomis šiuo klausimu, kad visokie politikai ir žurnalistai, kurie ne ką išmano, nesudarytų blogos nuomonės.

Suprantu, kad visiems besiskolinantiems litais, norisi kažką kaltinti dėl to, kad padėtis gerokai pasunkėjo ir paskolos pabrango. Pasigilinkim į palūkanų normas ir gal pabandysime suprasti kodėl taip nutiko ir kas dėl to (ne)kaltas.

Pradžioje visiems manantiems, kad palūkanos eurais ir litais turi būti vienodos – truputis istorijos:

Euras buvo įvestas 2002 sausio 1d (formaliai anksčiau, bet šią dieną rinkoje pasirodė banknotai ir monetos). Litas buvo susietas su Euru 2002m. vasario 2. Palūkanų nomos Litais ir Eurais nuo to laiko atrodė taip:

Galima išskirti 4-ris etapus (na yra jų ir daugiau, pvz iš kart po susiejimo judėjo skirtingai, bet tai neturi didelės reikšmės):

1. Po susiejimo trejetą-ketvertą metų (2002-2006) palūkanos buvo skirtingos, bet judėjo panašiai. Situacija rinkoje buvo rami – didesnių svyravimų niekas neįtakojo ir jų nebuvo.
2. 2006m. laikotarpyje palūkanos tiek eurais tiek litais buvo praktiškai vienodos ir judėjo vienodai. Taip buvo dėl to, kad buvo manoma, jog Lietuva tuoj tuoj įsives eur. Matyt nuo šio laikotarpio ir kilo nuomonė, kad palūkanos turi būti tos pačios.
3. Krypties koeficientai vienodų ženklų, bet skirtingų dydžių, t.y. judėjo ta pačia kryptimi, tačiau skirtingais greičiais.
4. Palūkanų išsiskyrimas.

1-3 etapai, nors ir buvo skirtingi, tačiau panašūs tuo, kad palūkanos judėjo panašiai. O tai leido visiems susidaryti klaidingą nuomonę, kad palūkanos litais ir eurais yra tarpusavyje susietos, kaip kad susieti valiutų kursai. Iš tikrųjų taip nėra. Nors Lietuva remiasi dauguma ECB principų, tačiau iš esmės ECB ir LB pinigų politikos yra skirtingos. Jos buvo panašios ilgą laiką, tačiau krizės akivaizdoje išsiskyrė: ECB pradėjo mažinti bazinę palūkanų normą (mes tokios iš viso neturim), pradėjo pompuoti daugybę pinigų į rinką (mes mažinam algas mokytojam, didinam mokesčius tik tam, kad išgyventume ir nebankrutuotume).

Va taip ir gavosi, kad Europa turėdama lėšų ir galimybių pradėjo skatinti ekonomiką. Mes tokių lėšų deja neturime. Negalime imti ir prispausdinti milijardų litų ir visus padaryti laimingais, kaip tai daro JAV, Britanija ir kitos šalys… Bet visa tai politika ir pezalai. Žiūrėkime racionaliai ir nepolitikuodami.

Skaityti viską »

Pradedu šitą įrašą, dar nežinodamas jo pabaigos. Rašau, ne tam, kad papasakočiau kažką kažkam, o tam kad pats sužinočiau ir išsiaiškinčiau, ar verta fiksuoti palūkanas. Visiem imantiems paskolas toks klausimas greičiausiai iškyla. Šiaip aš pats imčiau paskolą Eurais, bet šiame įraše skaičiuosiu viską Litais ir naudosiu VILIBOR’ą, vien dėl to, kad jo duomenis patogiau ir greičiau ištraukti, o esmė bus ta pati.

Duomenis ėmiau nuo 2000.12.31 iki 2008.12.31 ir ėmiau 1,3,6 ir 12 mėn VILIBOR’ą. Ir bandysiu nustatyti, ar apsimoka palūkanas fiksuoti metam, ar geriau jas perskaičiuoti kas mėnesį. Paėmus to laikotarpio  VILIBOR vidurkį, gaunam, kad

Matome, kad vidutiniškai trumpesnio laikotarpio palūkanos yra mažesnės. Tačiau noriu išsiaiškinti ar tie dažni svyravimai turi reikšmingos įtakos galutiniam rezultatui. Žinoma, čia istorija labai trumpa, nes paskolos dažnai dalijamos ilgiem laikotarpiams, tačiau manau skaičiavimai bus pakankamai reikšmingi, kadangi pažiūrėjus į istorinį grafiką, matosi tiek kilimas tiek kritimas:

Čia skaičiuosiu, nes kaip paskolą, o kaip grąžą. T.y. aš teigsiu – atvirkščiai, kad ne skolinuosi, o dedu indėlį į banką ir mano pinigai augs. Pradžioj aš padedu 100lt indėlį, ir jį dedu keliais skirtingais būdais – palūkanas perskaičiuojant kas 1,3,6 ir 12 mėn. Taigi kur suma periodo gale bus didžiausia, ten bus blogiausia skolintis. Atlikus keletą skaičiavimų, gauname tokius rezultatus:

Arba jei su skaičiais (palūkanos – metine palūkanų norma):

Rezultatai manęs, tiesą sakant nenustebino, nes būtent tokių ir tikėjausi, tiesiog norėjosi patikrint. Matome, kad palūkanom kintant kas mėnesį vidutiniškai uždirbsime mažiau, o tuo tarpu fiksuojant tarkim metam – daugiau. Taigi imant paskolą, geriau būtų palūkanų nefiksuoti. Žinoma, kad bus svyravimų ir gali būti, kad kelis mėnesius mokėsime daugiau, nei fiksuojant, tačiau vidutiniškai, per visą laiką sumokėsime mažiau. Pvz paėmę būsto paskolą 200.000Lt, 25metam tas skirtumas 1% tarp fiksuojant metam ir nefiksuojant, gali virsti pakankamai didele suma. Žinoma, jeigu esi pakankamai apsiskaitęs ir besidomintis ir pastoviai stebintis rinką, galima fiksavimą kaitalioti. Pvz. Dabar kai eurais nukritę, bet dar krenta galima laikyti palūkanas nefiksuotas. Pastebėjus, kad rinka atsigauna ir EURIBOR gali pradėti kilti, galima imti ir užfiksuoti metams ir pan.

Viename Aurimo straipsniuky, buvo svarstoma, ką apie devalvaciją mano Lietuvos bankai. Pripažinsiu įdomi teorija ir įdomūs svarstymai, tačiau norėtūsi parašyti, kodėl jie yra neteisingi ir kodėl neverta bijoti devalvacijos. Tiesa čia nesigilinsiu, kad pati devalvacija yra sudėtingas ir ganėtinai žalingas procesas.3

Pažiūrėjus į tarpbankines palūkanų normas Eurais (Euribor) ir Litais (Vilibor), bei atsižvelgus į tą faktą, kad Lito ir Euro kursas yra fiksuotas, kyla klausimas – “kodėl palūkanų normos taip skiriasi?”. Bet kuris investuotojas gali pasakyti, kad grąža = rizikai. Kadangi palūkanų normas galima laikyti savotiška grąža, todėl atsakymas paprastas Lito rizika yra didesnė. Ką tai reiškia? Reiškia, kad yra didesnė tikimybė, kad valiuta gali būti devalvuota – jos kurso sumažėjimas kitų valiutų bei aukso atžvilgiu. Pastaruoju metu, gan dažnai galime išgirsti kalbų apie Lito devalvaciją. Ar jos pagrįstos? Visų pirma pažiūrėkime į praeitį. Ar visada Litas buvo rizikingesnis už Eurą ir kiek.

Grafike matyti, palūkanų Litais ir Eurais metinių vidurkių skirtumai nuo 2002 (nuo Euro pasirodymo). Matome, kad palūkanos buvo praktiškai suvienodėjusios 2006 metais, to priežastis buvo lūkesčiai, kad Lietuva įsives Eurą. Deja tam neįvykus, vėl padidėjo Litų poreikis ir pradėjo kilti palūkanų normos, kai tuo metu Eurais kito nedaug. Taigi šioje krizės akivaizdoje aiškiai, matyti, kad Lito rizika dar nebuvo didesnė nuo Euro atsiradimo. Bet ar tai rimtas pagrindas teigti, kad valiuta gali būti devalvuota?
Yra dar vienas dalykas į ką galima pažiūrėti, ir šis rodiklis yra kur kas svarbesnis, nei palūkanų normos – tai efektyvusis valiutos kursas – pasiūlos ir paklausos procesų valiutos rinkoje sąveikos išdava ir jis visada iš esmės atitinka pusiausvyros lygį:

Pažiūrėjus į Lito efektyviųjų kursų metinį pokytį, matyti, kad daug didesnis pusiausvyros disbalansas buvo 1998 – taisiais, o tuo pačiu ir didesnis spaudimas devalvuoti valiutą.
Dar vienas įdomus dalykas (kuris iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keistas) – tai bankų indėlių palūkanų normos Litais ir Eurais (apie tai ir rašė Aurimas). Pažiūrėkime į grafiką rodantį skirtumą tarp to banko 12 mėn. terminuotojo indėlio Litais ir Eurais palūkanų skirtumą:

Matome, kad yra labai dideli skirtumai, kurie svyruoja nuo 1 iki 7%. Taigi kuriuose bankuose šis skirtumas normalus o kuriuose ne? 12 mėn. VILIBOR ir EURIBOR reikšmės yra atitinkamai: 9,27 ir 2,426. Skirtumas tarp jų: 6,844. Taigi “normalus” skirtumas būtų Nordea banke. Kodėl negalima iš palūkanų spręsti apie devalvaciją? Pažiūrėkime į tuos bankus, kurių skirtumas yra virš 5: Nordea, DnB Nord, Danske – visi užsienio kapitalo bankai. Mažas skirtumas: Parex, Medicinos bankas, Šiaulių bankas, Snoras – lietuviško arba Latviško kapitalo bankai.
Taigi šis skirtumas parodo tiesiog banko valiutos poreikį – Lietuviško kapitalo bankams yra kur kas sudėtingiau pigiai pasiskolinti Eurų iš tarpbankinės rinkos, todėl jiem reikia skolintis brangiai iš lokalių šaltinių, o tuo tarpu užsienio kapitalo bankai pigiai skolinasi iš patronuojančio (motininio) banko.
Galutinė išvada būtų ta, kad nepaisant pastaruoju metu išaugusios valiutos rizikos, nėra pagrindo nerimauti ir kelti kalbų apie devalvaciją. Dabar rinką, valdo lūkesčiai, todėl nepagrįstas bangų kėlimas vidury vandenyno gali sukelti cunamį nieko dėtose pakrantėse.

Pastaruoju metu, vos ne kasdien girdime, skaitome, matome, daug pranešimų apie palūkanų normas ir galimas finansų krizės pasekmes Lietuvos bankams. Kažkas sugalvojo įstatymo projektą, pagal kurį būtų kuriamas 3mlrd. LTL fondas, skirtas gelbėti į bėdą patekusiam bankui (jei toks būtų). Į jį pinigus įneštų ne valstybė, o visi Lietuvoje veikiantys bankai. Kaži ar susimąstė įstatymo projekto kūrėjai (fin. ministerija), kad užsienio kapitalo bankam (o jų dalis mūsų Lietuvėlėje ~85%) toks fondas visiškai (su išlygom) nereikalingas, ir ne tik kad nereikalingas bet ir žalingas. Ištikus krizei užsienio kapitalo bankus parems motininės įmonės iš užsienio, o jiems gelbėti Lietuviškus bankelius visai nėra tikslo ir prasmės. Kam bankui sumažinti savo likvidumą, išmetant kelis šimtus mln. LTL ir gelbėjant savo konkurentą? Šiaip bandymai kurti gelbėjimo planus yra sveikintini, bet galvot reikia… Tartis su protingais žmonėm reikia. Pvz. tegu tokiam fondui (jei jau taip nori jį sukurti) naudoja privalomųjų bankų atsargų pinigus (vis vien guli nepanaudoti). O priėmus tokį įstatymą, tai nenustebčiau, jei vienas ar keli užsienio bankeliai pasitrauktų iš Lietuvos rinkos… O tada būtų dar didesnė biudžeto skylė ir galvos skausmas politikų bemiegėse naktyse (juk tik jom priėminėja įstatymus dabar…).

Daž vienas dažai girdimas dalykas – palūkanų normos. Kam dabar nertis kilpą ant kaklo ir lįsti į vertybinių popierių rinkas, jei 10% metinę grąžą gali gauti vos ne kiekvienam Lietuvos banke (o Latvijoj moka net 25% už indėlį):

Nors toks palūkanų augimas ir nepadeda pritraukti naujų indėlių, kurie pastoviai mažėja (aišku su mažom palūkanom visai būtų ištirpę):

Didelės palūkanos už indėlius – tik viena medalio pusė. Indėlių palūkanos tiesiogiai koreliuoja su VILIBOR’u, o pagal jį yra skaičiuojamos ir paskolų palūkanos. O VILIBOR pastaruoju metu pastoviai auga ir auga… Atrodytų kas čia yra tos 4 procentiniais punktais didesnės palūkanos. Bet paskaičiuokim. Tarkim turim paėmę 300000LT paskolą 25 metam. Tarkim kad palūkanų norma su marža yra 9%. Labai grubiais skaičiavimais gauname, kad žmogui per mėnesį teks sumokėti vidutiniškai 2370Lt. Jei pasikeičia palūkanos ir marža ir tampa tarkim 13%, tuomet jau įmoka pasidaro ~3400Lt. T.y. mėnesio įmoka išauga 1000lt. Gal čia ir pagražintas pavyzdys, bet realybėje yra ganėtinai panašiai. O kadangi pas daugelį pajamos tokios, kad paskolos įmoka sudaro 40% visų mėnesio pajamų, tai tas 1000Lt padidėjimas gali tapti nepakeliama našta. Taip rinkoje atsiranda pigiai parduodamų ar nuomojamų būstų. Aš asmeniškai, dėl to džiaugiuosi. Sprogsta NT burbulas, o aš būtent to ir laukiau. Kai normalizuosis padėtis rinkoje bus galima pačiam pirktis nuosavą būstą, o kolkas galima gan pigiai išsinuomoti gerą butą geroje Vilniaus vietoje.

Bet ne apie tai aš dabar kalbu. Apie VILIBOR’ą turėjo ši kalba turėjo būti. Daug kas klausia, kada gi tarpbankinės palūkanos (VILIBOR) pradės kristi. Negalima į šį klausimą atsakyti trumpai ir aiškiai. Jos auga dėl daugelio priežasčių – dėl įtemptos padėties finansų rinkoje, dėl Lietuvos silpnų ekonominių prognozių ir pan. Šalies rizika yra labai didelė. Juk vyriausybės obligacijų aukcione jos buvo pardavinėjamos su vid. 9.5% pajamingumu, o daugiausia siekė net 12%, štai kaip tai atrodo grafike:

Čia VILIBOR ir LT VVP vidurkiai. Jie praktiškai išsilygino, o tai žiūrint iš anksčiau byloja apie vieną – jie turi išsiskirt. Deja aš negaliu prognozuoti, kad padėtis Lietuvoje pagerės artimiausiu laiku, todėl galiu teigt tik likusią išvadą – VILIBOR dar turtų augti. O augti turėtų nustoti, kai valstybės rizika sumažės, arba pasiskolinti jau bus nebeįmanoma (bet RIGIBOR’as 15% rodo, kad kilti dar yra kur).

Užtat Litams brangstant Eurai nenustodami pinga (žemiau pateiktas grafikas skirtumo tarp Euribor ir Vilibor):

Žinoma paėmusiems ar besiruošiantiems imti paskolas kyla klausimas rinktis Litus ar Eurus. Čia atsakyti labai sunku. Paėmus eurais palūkanos mažesnės (bet dar reik įvertinti valiutos konvertavimo kaštus), bet rizika didesnė. O kas nutiktų jei devalvuotų Litą? Na dabar jo gal ir nedevalvuos (nors devalvuoja kaip tik tuomet kai visiem kišamos mintys į galvą, kad nedevalvuos, kad būtų netikėtumo efektas), bet juk negali pasakyti kas nutiks per ateinančius 25 metus. Aš tikrai tikiu kad gali įvykti daug kas. Pvz – vėl neįsivesime Euro, vėl prasidės krizė ir bus ji tokia kad teks devalvuot. Taigi atsakymas priklauso tik nuo jūsų pačių. Aš į šį klausimą atsakyčiau taip: jei imčiau paskolą – imčiau Eurais, jei turėčiau paskolą Litais – ją ir laikyčiau Litais (nekonvertuočiau).

Ir pabaigai šiaip įdomumo dėlei, bankų turtas per lapkritį pirmą kartą po labai ilgo laiko sumažėjo (nors ir nedaug (0.5%), bet faktas yra faktu):