Dažnai manęs klausia, kaip čia yra su ta ekonomika. Ar smuksim daugiau? O gal jau dugnas? O gal jau atsigaunam? Kokie ženklai rodo ekonomikos atsigavimą? ir t.t. ir pan. Pagalvojau, jog būtų laikas aprašyti, kur esame dabar ir kas gali mūsų laukti toliau.

Visų pirma paminėsiu, kad “eiliniam mirtingąjam” labai sunku suprasti kai kalbama apie atsigavimą, kada jo atlyginimas vis dar sumažintas, o mokesčiai vis didėja… Noriu pasakyti, kad kada kalbama apie atsigavimą – nėra kalbama apie “senus gerus laikus”, t.y. kalbama ne apie grįžimą į pradinį lygį. TVF nuomone vidutiniškai šalys po krizės į prieškrizinį lygį grįžta tik po 7 metų. Tad noriu, kad suprastų visi nesuprantantys, jog “seni geri laikai” grįš tikrai negreit.

Kai išgirstu klausimą “kokie ženklai/rodikliai rodo ekonomikos atsigavimą” negaliu įvardinti vieno ženklo ar rodiklio. Vienas rodiklis niekada neparodys visumos. Reikia žiūrėti į rodiklių visumą, kada visi ar bent dauguma jų pradės rodyt teigiamus ženklus bus galima kalbėti apie atsigavimą. Pabandysiu perbėgti per pagrindinius rodiklius ir apžvelgti ką jie rodo dabar ir ką gali rodyti netolimoje ateityje.

BVP – bendrasis vidaus produktas

Turbūt vienas pagrindinių rodiklių rodantis šalių ekonomines tendencijas.

Indekso kreivė kol kas rodo smukimą (<100), tačiau smukimas lėtėja. Dauguma BVP prognozių rodo, kad šiais metais sulauksime BVP augimo. Tai nejau galime rodyti, kad jau atsigauname? Reiktų priminti, kad 2009m. smukome arti 20%, o dabar kilsime 1-2%… Taigi ar galime sakyti kad atsigauname? Tikrai ne. Vienintelis teisingas pasakymas – daugiau nebesmunkame. Stabilizacija. Ir su tokiom aplinkybėm, tai nėra blogai. Žinoma ankčiau buvusio 8% augimo per metus teks laukti labai ilgai… Vadinasi BVP nerodo atsigavimo, rodo jog pasiekėme dugną.

Nedarbas

Bene opiausia šio meto Lietuvos ir daugelio kitų šalių problema. Nedarbas šiuo metu viršyja 18%, jaunimo apie 30%. Ir vis dar auga. Nors darbo birža karts nuo karto pateikia džiuginančius skaičius, kad per vieną ar kitą savaitę bedarbių sumažėja, tačiau bendrai žiūrint skaičiai gąsdinantys ir nerodantys jokio optimizmo. Nedarbo lygis trumpu laikotarpiu kiek gali sumažėti dėl emigracijos, tačiau realaus mažėjimo negalima tikėtis iki bendro ekonomikos ir verslo atsigavimo. pradėjus mažėti nedarbo lygiui, bus rimtas signalas, jog žengiame į rimto atsigavimo laikotarpį. Apibendrinus – nedarbo lygis nerodo nei stabilizacijos nei atsigavimo.

PS. Kalbant apie infliaciją, reikėtų paminėti ir Phillips’o kreivę, kuri rodo atvirkštinę nedarbo ir infliacijos priklausomybę trumpu laikotarpiu. T.y. Mažėjant nedarbui turėtų didėti infliacija. Todėl kainų augimas (infliacijos augimas ne dėl pasikeitusių mokesčių) irgi rodytų atsigavimą.

Atlyginimai

Greta nedarbo reikia paminėti ir atlyginimus. Kol kas jie mažėja ir nematyti jokios stabilizacijos ar augimo. Atlyginimų augimas būtų taip pat rimtas signalas, jog ekonomika jau atsigauna. Nedarbo lygio ir atlyginimų statistika rodo, silpną vartotojų perkamąją galią. Kuo mažiau gaunančių pajamas ir kuo tos pajamos mažesnės tuo mažesni pardavimai. Atlyginimai nerodo nei stabilizacijos nei atsigavimo.

Mažmeniniai pardavimai

Kaip jau rašiau atlyginimų ir nedarbo statistika rodo silpną perkamąją galią. Tą rodo ir mažmenininkų pardavimai. Kurie pažiūrėjos į grafiką nerodo nei stabilizacijos nei atsigavimo.

Eksportas/importas

Eksportas yra vienas iš tų rodiklių, kurie rodo atsigavimą. Eksportas jau gan rimtai atsispyrė nuo žemumų ir auga toliau. Tačiau kalbant apie eksportą nereikėtų pamiršti ir importo. Į BVP eina ne tiesiogiai eksportas, o eksporto ir importo skirtumas, kuris Lietuvoje yra neigiamas. Ir šiuo metu jis pradeda augti, vadinasi grynai užsienio prekyba BVP turės labiau neigiamą nei teigiamą įtaką, tačiau apibendrinus – užsienio prekyba rodo atsigavimo ženklus.

Dažnai, ypač užsienyje, prie atsigavimo ženklų priskiriami ir tokie rodikliai kaip šalies rizika (pvz. CDS), palūkanų normos. Tačiau Lietuvos rinka per nelyg maža, jog šie rodikliai rodytų ką nors prasmingo… Nors jei jau žiūrėt, tai palūkanos ir CDS rodo teigiamus ženklus.

Nors ir ne ekonominis indikatorius, tačiau rodantis augimą/smukimą – yra paskolų portfelis. Lietuvoje jis šiuo metu smunka. Tik bankams pradėjus kredituoti bus galima tikėtis spartesnio atsigavimo.

Nors čia galima su manim ir nesutikti, teigiant, kad būtent paskolos sukėlė krizę. Taip. Tačiau paskolos buvo ir ekonomikos variklis. Ir dabar, jis verslui yra ypač reikalingas.

Valstybės finansai. Šiuo metu Lietuvoje tai yra vienas ekonomikos stabdžių. Valdžia bandydama sureguliuoti savo finansus, šiuo metu daug skolinasi, kelia mokesčius, kas apsunkina finansinę padėtį tiek verslui tiek gyventojams. Tačiau su šiomis problemomis šiuo metu susiduria visa Europa.

Galima vardinti ir daugiau rodiklių (pinigų masė rinkoje, pramonės pokyčiai, šešėlinė ekonomika, pasitikėjimo rodikliai,..), tačiau esmė manau aiški. Apibendrinus viską, labiausiai panašu, kad šiuo metu Lietuva yra atsimušusi į duną, tačiau smūgis buvo toks jog prisiplojom prie šio dugno ir dar teks palaukti kol nuo jo atlipsim…

Raktąžodžiai: atsigavimas, bvp, ekonomika, krizė, lietuva, nedarbas

Pats teiginys matyt skamba gan provokuojančiai. Negi trilijonus nuostolių visame pasaulyje atnešusią krizę, kuria nors prasme galima vadinti naudinga?  Žiūrint plačiąja prasme, naudos turbūt nerasime. Dauguma verslo įmonių patyrė nuostolių, bankrutavo… Daug žmonių liko be darbo, be automobilių ir namų… Valstybės prasiskolino, skolos naštą užkeldamos ant jautriausių socialinių sluoknių didinant mokesčius. Blogus dalykus manau galima būtų vardinti ne vieno puslapio tekste. Ir apie tą visą blogį pasakoti manau daug nereikia. Mes apie jį girdime beveik kas dien, dažnai ir matome patys. O gal net ir patys savo kailiu pajutome… Tačiau slopstant krizei, ir vis augant optimizmui, manau verta pakalbėti ir apie tai, ką mums ši krizė galėjo atnešti gero.

Tiesiogine prasme, ji neatnešė nieko gero. Tačiau manau, kad vertingiausias dalykas, kurį ji mum suteikė yra „pamoka“. Ar liko nors vienas manantis, kad rinką galima pūsti, kaitinti ir melžti visiškai be saiko? Ar liko nors vienas manantis, kad rinka augs begalo ir nuolatos? Manau dabar visiems aišku, kad niekam negalima brėžti tiesinio trendo (nors šį teiginį derėtų patikslinti: žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, tarkim 100metų, suvienodinus kreivę, vidutiniškai gausime augimą, tačiau, daugeliui nėra įdomu kas bus po 100metų, daugeliui įdomu – kas bus ryt ar poryt). Negalima manyti, kad jeigu šią savaitę įmonė uždirbo 10 000Lt, ji ir kitą savaitę uždirbs lygiai tiek pat, ir juo labiau – negalima manyti, kad įmonė per metus uždirbs (52×10 000=) 0,5 mln. Lt. Net jeigu ir visą žinantys analitikai sako kad viskas brangs, negalima aklai tuo pasitikėti.

Akcijas reikia parduoti, tada kai net taksistas giriasi kiek jis daug iš to uždirbo

Pastebėkime kaip elgiasi dauguma žymių pasaulio bankų analitikų. Kai nafta (ar auksas, ar doleris ar dar kas nors) brangsta ir tą jau gali pamatyti ir ne ekspertas – pradeda rodytis pranešimai vienas po kito, kaip „Genialusis Anlitikas iš Geriausio pasaulio banko“, teigia „Tikėtina nafta brangs“ ir išbrėžęs tiesinį trendą, teigia – „Ir kainuos 200 USD/bbl“. Puikiai prisimenu, kaip 2008m. viduryje, kai nafta jau kainavo 140 USD/bbl. Vienas po kito ėjo (atrodo protingų) analitikų pranešimai, kaip nafta po metų ar dviejų kainuos 200 ar net 400 USD/bbl. Tačiau naftos kainos augimą kaip tik ir palaikė tokios spekuliacijos ir pranešimai. Kaip gi nepirks naftos eilinis investuotojas, kai visi aplinkui tik ir skambina varpais, kad nafta brangs? Tačiau rinka nėra elastinga iki begalybės, ji perskaita, ji gyva ir jeigu mato, kad jau viskas peržengė ribas – ji susireguliuoja:

Po to analitikai nutyla…

Naftos pavyzdys yra tik vienas iš daugelio. Jis galioja visur. Prisiminkime, kaip p. Kubilius, teigė, kad krizė baigsis praeitų metų birželio 23 (jei gerai atsimenu datą). Na aš tikiu, kad jis sakė tai juokaudamas, tačiau daug kas priėmė tai kaip labai rimtą pranešimą.

Tik nedaugelis yra tikri ekonomikos ekspertai…

Jeigu nebūtų kvailo įpročio viską interpretuoti tiesiškai, greičiausiai ir šios krizės pasekmės būtų švelnesnės. Gal būt prieš keletą metų nebūtų manoma, kad “viskas bus gerai – viskas augs“ nebūtų švaistomi valstybės pinigai ir dabar nebūtų taip sunku: nereikėtų mažinti pensijų, motinystės išmokų.

Manau visiem paaiškėjo, kad apie rinką, ekonomiką ir panašius  dalykus mes išmanome labai labai mažai. Ar daugelis iš mūsų galėjo pasakyti, kas nutiks su rinka po metų  pvz. 2007 pradžioje? Matyt ne… Tikrai buvo žmonių (ir net ne vienas ar du), kurie skambino pavojaus varpais, sakė “atsikvošėkit”. Tačiau jų nuomonė neišeidavo iš kambario ribų, kuriame ji buvo išsakyta. Pats esu matęs apžvalgų, kur būdavo sakinys “yra analitikų manančių, kad ateinančiais metais Lietuvos ūkį sukrės krizė”, tačiau viskas tuo ir pasibaigdavo. Jų nuomonė nebūdavo viešinama, kad nesukeltų panikos.

Jei tikėti žiniasklaida, net ir p. Kirkilas žinojo apie ateinančią krizę, tačiau apie tai nekalbėjo nes nenorėjo sukelti panikos. Tačiau pagalvokime, ar geriau iš kieno nors išgirsti “bus krizė”, kai jos nėra ir bent pradėti jai ruoštis, ar apie tai nežinoti nieko ir sužinoti, tik tada kai jau netenki darbo arba esi bankrutavęs? Juk nėra privaloma ir netgi nėra įmanoma, kad visi būtų suprantantys apie ekonomiką, apie rinkos veikimo principus. Tikėtina, jei būtų atsižvelgta, į tą tyliai išsakytą nuomonę, dabar koks nors jūsų draugas dar turėtų darbą… Na tegul, tas analitikas, kaip balta varna, teigiantis, kad bus krizė, kai dar šiais metais akcijų rinkos kilo per 50% ir klysta, tegu per anksti apie tai prabyla. Bet juk ne veltui liaudies išmintis sako “atsarga, gėdos nedaro”…

Statybininkai iš savo algos negali važinėti su „Lexus“ automobiliais.

Čia turbūt labiau tas galioja verslui. Kada įmonė ir vieni ir kiti metai dirba pelningai ir tas pelnas auga, ji užmiega ant laurų. Ji nebegalvoja apie optimalumą, ji galvoja tik kaip dar pasipelnyti, arba negalvoja nieko iš vis…  Aišku pelnydamasi ji dalijasi tuo ir su darbuotojais, kurių algos vis auga ir auga. Visiem (įmonei, darbuotojam, pardavėjam (kuriem darbuotojai atiduoda savo pinigus)) atrodo, kad dabar yra gerai, kitais metais bus dar geriau ir t.t. Nustojama stengtis. Nustojama galvoti….

Ir tada išaušta tokia diena, kai staiga įmonės pelnas sumažėja (sakykim kitaip – pasikoreaguoja iki normalaus, tegul ir atimdamas perviršį uždirbtą per pastaruosius gerus metus). Tačiau įmonė vis dar įsipareigojusi mokėti “lengvametinius” atlyginimus. Ji jau nebegali to pakelti. Todėl turi rinktis: mažinti atlyginimus, atleisti darbuotojus ar viską kartu. Ir tada staiga atsiskleidžia faktas, kad įmonė dirba lygiai taip pat, o gal netgi daugiau nei įprasta su per pus mažiau darbuotojų – paradoksas. Tačiau tai yra normalu, nes iki šiol nebuvo ieškoma optimalaus taško įmonės veikloje.

Ir kaltos čia ne tik įmonės. Kalti ir darbuotojai, kurie taip pat apakinti puikių įmonės rezultatų ir savo “indėlio” į tai, pamiršo, kad reikia stengtis. Pamiršo, kad reikia branginti tai ką turi dabar. Pamiršo tobulintis, ir dabar jau nebegali persiorientuoti pasikeitusiose rinkos sąlygose.  O taip pat (vėl išbrėžę tiesę) pervertinę savo ateities perspektyvas, negalvodami skolinosi dideles sumas…

Kad ir kaip gerai dabar – reikia visada turėti “Planą  B” nenumatytiems atvejams…

Gan apmaudu, kai matyti, kaip JAV jau vėl pradeda kartoti daugumą iki krizinių klaidų. Taip pat ir kelia nerimą, kai esant arti burbulo sprogimo ribos (Kinija) nesiimama ryžtingų veiksmų jam slopinti.

Tad šiuo pavasarėjančiu oru, siūlau pagalvoti ne apie tą ką mes praradome (tą greičiausiai jau visi spėjome apgalvoti ne vieną kartą), o apie tai ko mes išmokome…

Raktąžodžiai: analitikai, ekonomika, ekspertai, krizė, nauda, pamokos

Atsiprašau, kad ilgai nieko nerašiau. Tiesiog pradžioje atostogavau, o dabar užsivertęs darbais… Bet šiandien skaitydamas (kaip visada…) straipsniuką [kuris tiesą sakant nėra tiesiogiai susijęs su tuo ką ruošiuosi parašyti] nutariau, kad jau metas parašyti ta tema kurią jau gan seniai rezgu galvoje. Taigi šiandien mano komentaras apie naują augantį burbulą (nors greičiau reiktų sakyti bombą) – Kiniją.

Ekonomika yra toks ypatingai įdomus dalykas, kuris moka save susireguliuoti (nors ši idėja, kaip ir buvo paneigta šios krizės metu, bet ne visai apie tai aš čia). T.y. ekonomika auga tiek kiek ji ‘nori’ augti. Jeigu tas augimas yra pučiamas ekonomikos dalyvių, po kažkiek laiko ekonomika perkaista ir pasikoreaguoja iki jai priimtino lygio:

Visas pasaulis (na didžioji jo dalis) pasikoreagavo šios krizės metu. Tačiau ne Kinija…

Na negalima sakyt, kad pasaulinė finansų krizė nepaveikė Kinijos: šiais metais jos BVP augo 8.7%, kai pvz. užpernai 9.6%. Tačiau pažiūrėjus į beveik 20% Lietuvos BVP nuosmukį, tokie skaičiai sunkiai suvokiami. Per praeitus metus Kinija tapo didžiausia pasaulio eksportuotoja, didžiausia pasaulyje automobilių rinka. Per metus NT pardavimai šoktelėjo 75% (pas mus turbūt tiek pat krito…), tiesioginės užsienio investicijos augo virš 100%. Ir tokie skaičiai čia ne tik per 2009-tus metus. Ekonomika jau kelinti metai auga nesuvokiamais tempais.

Kas iš to? Prisiminkim pirmą grafikėlį apie ekonomikos ciklus. Ekonomikos paprastai per 10 metų išgyvena didesnį ar mažesnį susitraukimą. Kinijoje jo 10 metų nebuvo. Aišku Kinija yra atskiras fenomenas, nes prieš 10 metų ten tos ekonomikos nebuvo… Tačiau ilgai tęstis tai negali. Kas gi gali būti? Viskas priklausys nuo Kinijos veiksmų. Jau dabar atsiranda pranešimų, kad Kinija pradeda kovoti su burbulais, pvz.: didiesiems bankams buvo nurodyta nebeskolinti iki mėnesio galo, padidino bankams kapitalo pakankamumo rodiklį. Atsiranda (ir kuo toliau tuo daugiau) siūlymų revalvuoti juanį (pakelti vertę USD atžvilgiu), ruošiamasi ir palūkanų normų kėlimui. Visa tai yra gerai, tačiau ar pakankamai? Nes Kinijai vis dar prognozuojamas 9% BVP augimas šiais metais.

Kas būtų jeigu būtų?… Šiuo metu didžiausia pasaulio ekonomika yra JAV, antroje vietoje Japonija, trečioje Kinija (nors ji šiais metais planuoja šį trejetuką pakoreaguot pereidama į antrąją vietą). Pasaulinė krizė prasidėjo JAV ir ji nuvilnijo per visą pasaulį. Japonija atskira šneka, ten panašu kad krizė jau pusė amžiaus tęsiasi ir didelės įtakos pasauliui šiuo metu nedaro. O Kinija… Kinija yra ypatinga, ji ne pati susikūrė sau tokią milžinišką ekonomiką. Ją sukūrė užsienio investuotojai kišdami milijardus į šią rinką. Buvo investuojama į vietos įmones, buvo perkeliamos gamyklos į šią šalį dėl pigesnės darbo jėgos. Kaip minėjau šalis yra didžiausia automobilių rinka ir jei ne didžiausia tai viena didžiausių naftos vartotojų. Kas nutiktų jei visa tai griūtų? Pasekmes pajustų visi įmerkę kojas į šią kūdrą – kiltų nauja pasaulinės recesijos banga. Klausimas ar pavyks Kinijos liaudies respublikai to išvengti?…

Pabandysiu šiame įraše nesukelti tokių aštrių diskusijų, kurios buvo kilusios po fizinių asmenų bankroto temos gvildenimo. Tiesiog kiek supažindinsiu su dydžiu kurį esam girdėję visi, bet gal ne visi žinom kas tas yra. Kalbu apie “bendrąjį vidaus produktą” (BVP).

Teorija kalba, kad BVP yra apibrėžiamas kaip galutinė prekių ir paslaugų sukurtų šalyje rinkos vertė per tam tikrą laiko tarpą. BVP yra vienas iš dažniausiai naudojamų dydžių, kalbant apie valstybės ekonominį išsivystymo lygį (nors šiuo metu mokslininkai bando įrodyti, kad BVP – nėra geras “šalies gerovės” matas ir aš su jų nuomone sutinku, bet tai jau kita tema). BVP galima atvaizduoti ne vienu būdu:

• Tiesiog BVP – parodo šalies ekonomikos dydį
• BVP tenkantis vienam gyventojui – santykinis dydis, kad būtų galima palyginti vaslstybes tarpusavyje
• BVP pokyčiai – paprastai žiūrime, kiek BVP pakito per metus. Rodo ekonomikos vystymosi greitį.

BVP gali būti dviejų rūšių:

• Realusis – nekinta kainų bazė, t.y. sukuriama vertė didėja ir nuo infliacijos, realiąjame BVP infliacijos įtakos nėra. Šis BVP svarbus, kai skaičiuojame BVP pokyčius
• Nominalusis – BVP apskaičiuotas šios dienos kainomis (yra infliacijos įtaka). Šis dydis svarbus, kai rodome BVP kaip absoliutų dydį.

Kaip skaičiuojamas BVP? Na yra keletas metodų BVP apskaičiavimui, bene dažniausiai naudojamas išlaidų metodas:

BVP = vartojimas + investicijos + valstybės išlaidos + (eksportas – importas)

Taip pat yra ir gamybos ir pajamų metodai. Apie juos informacijos rasit internete jei bus įdomu.

Na tokia būtų teorinė dalis. O dabar bandysiu pereiti prie praktikos ir šių dienų aktualijų.

Pradžioj keletas faktų apie mūsų BVP

• 2008m. BVP: 111,19 mlrd. Lt
• BVP tenkantis vienam gyventojui: 33 111  Lt [18 977 USD]

Palyginimui, Lietuva pagal BVP vienam gyventojui pasaulyje užima 47 vietą. Mus lenkia Estija (42 vieta, 20,6 tūks. USD), Latvija yra 51 vietoje (17,1 tūks. USD), Pirmoje vietoje yra Kataras su 86 tūks. USD gyventojui, paskutinėje 181-oje vietoje Zimbabvė su 268 USD gyventojui.

Lietuvos nominalus BVP ketvirčiais atrodo štai taip:

Matome, ką reiškia ekonomikos nuosmukis – paskutinius tris ketvirčius BVP gerokai žemesnis, nei anksčiau. Kaip jau minėjau, ekonomikos vystymosi greičiui nustatyti naudojame BVP pokyčius – santykinį dydį, rodantį BVP augimą per periodą (paprastai metus). Paprastai šalies ekonomikos vystymuisi patikrinti imami metiniai BVP, pokyčiai atrodo taip:

Aišku labai ilgai laukti visus metus, kad pamatyti kaip sekasi ekonomikai. Todėl einamaisiais metais svarbu ir ketvirtiniai BVP pokyčiai per metus. Esamas ketvirtis lyginamas su analogišku kervirčiu pernai:

Matyti, kad šiais metais BVP smukęs daug… Nors trečiąjį ketvirtį smukimas ir sumažėjo.

Na bet kad krizė, tai žinom visi ir taip. Trečia ir paskutinė šio posto dalis, bus pasktunių BVP duomenų analizė. Buvo skelbta, kad BVP trečiąjį ketvirtį palyginus su laikotarpiu pernai smuko 14.3%, TAČIAU palyginus su antruoju šių metų ketvirčiu – augo 13%. Šiaip BVP turi tokią savybę, kad būtent trečiąjį ketvirtį jis būna aukščiausias:

O ketvirtąjį ketvirtį po to pakrenta, greičiausiai to reiktų laukti ir pas mus ketvirtąjį ketvirtį. Iki šiol per pastaruosius 6 metus trečiojo ketvirčio augimo vidurkis, palyginti su antru ketvirčiu buvo 8.8%, daugiausiai buvo pakilęs 10.8%, vadinasi tas 13% augimas nėra vien “techninis” šuoliukas aukštyn, o jau kažkas tikrai augo. Kyla klausimas kas, nes ekonomika dar tikrai recesijoje.

Minėjau, kad yra realusis ir nominalusis BVP. Pokyčiai skaičiuojami nuo realaus. bet kas bus jei paskaičiuosim pokyčius nuo nominalaus:

Ir ką gi matom – BVP nuosmukis trečiąjį ketvirtį buvo gilesnis nei antrąjį, o palyginus su antru ketvirčiu ne augo 13%, o smuko 0.7%. Iš esmės realų BVP naudojam, nes kiekvienais metais  būna infliacija ir BVP auga vien dėl jos, todėl norima eliminuoti infliacijos įtaką ir pažiūrėti kiek realiai augo ekonomika. Bet šiuo atveju lyginant su praeitu ketvirčiu nėra didelės klaidos naudoti ir nominalų, nes per ketvirtį kainos nepasikeitė daug – juo labiau trečiąjį ketvirtį su antruoju buvo defliacija (~1%). Prisiminus kad nominalus per ketvirtį smuko 0.7% – galima daryt išvadą, kad BVP smuko vien dėl kainų kritimo – išvada – per trečiąjį ketvirtį nieko neįvyko – BVP liko nepakitęs. Kyla tada klausimas o iš kur tie 13%? Egzistuoja dar toks veiksnys, kaip “seznono įtaka”, vieną ketvirtį darbo dienų būna daugiau, kitą mažiau – tas irgi turi įtakos. Todėl tikslinga skaičiuoti ir eliminavus sezono įtaką. Ką gi gaunam tada – 6% augimą palyginti su antru ketvirčiu. Vadinasi vis dėlto augom tą trečiąjį ketvirtį, BET prisimenat, kad sakiau, kad trečiąjį ketvirtį BVP visada būna aukščiausias? Ir vidutiniškai būna 8% aukštesnis nei antrąjį ketvirtį – šiuo atveju 6% – mažiau nei vidurkis, vadinasi viskas normalu. Augom tiek kiek turėjom.

Daug čia prirašiau, tingintiems skaityti apibendrinsiu:

BVP 2009m. trečiąjį ketvirtį, palyginti su antru augo 13%. Tačiau tai negali būti laikoma signalu, jog ekonomika atsigavo. Iš tikrųjų, nominalus BVP ne tik kad neaugo bet ir krito (bet tas įtakota kainų kritimo tuo metu), skaičiuojant BVP eliminavus sezono įtaką gauname, kad BVP augo ne 13%, o tik 6%, tai yra “normalus techninis” augimas trečiąjį ketvirtį (iš istorinės perspektyvos), todėl trečiąjį ketvirtį ekonomika neparodė jokių stebuklų ji neaugo (apart techninio augimo) tačiau ir nekrito.

Bet vis gi, ar kas nors vyksta su ekonomika gero ir ar augam ne dėl “techninių dalykų”? Prisiminkim BVP formulę:

BVP = vartojimas + investicijos + valstybės išlaidos + (eksportas – importas)

Pažiūrėkim kaip atrodo sudedamosios dalys atskirai:

Vartojimas:

Jokio augimo ar atsigavimo nematyti, greičiau mažėjimas… Praeitų metų palyginamoji bazė pakankamai aukšta. Ateinantį ketvirtį turėtų būti šioks toks augimas, vis tik šventės, dovanos ir pan… Nors manau kuklios Kalėdos bus. Perspektyva neutrali.

Valstybės išlaidos:

Na čia nematyti jokios tendencijos nei augimo nei kritimo. Atsižvelgus į valdžios padėtį, greičiausiai didesnio vartojimo ateityje nesulauksim. Greičiau išlaidų mažinimą. Tad čia perspektyva neigiama.[sorry - neturiu trečio ketvirčio duomenų]

Investicijos:

Lyg ir matosi augimas paskutiniu metu, tačiau vis dar žemesnis lygis nei pernai. Jau esu rašęs apie investicinį klimatą Lietuvoje ir parodžiau, kad nesame patrauklūs užsienio investuotojams. Tačiau valdžia čia lyg ir stengiasi, daro kažką. Ateina Barclays, kuriasi visokios kitos įmonės. Šiaip čia būčiau linkęs būti optimistu ir dėčiau “truputį teigiamą” perspektyvą.

Eksportas – importas:

Grafikas viską pasako – esame juodoj duobėj. Eksportas smukęs daug, importas irgi. Bet kalbant apie BVP, mum svarbu ne importas ir eksportas atskirai, o jų skirtumas:

Šiaip jau užsienio prekybos įtaka mūsų BVP yra neigiama – mes daugiau nuperkam užsienyje – negu išvežame ir parduodame patys. Ir šiaip ši krizė turėjo teigiamą efektą užsienio prekybos komponentei BVP formulėje. Tolimesnės perspektyvos čia manau į gerąją pusę – kils eksportas ir turėtų būt greičiau nei importas (nes pasaulis atsigauna, o mes dar krizensim čia kurį laiką).

Išvada – bent aš nematau, kad krizė baigėsi. Nors kad dugnas, manau sutiksit daugelis, matosi. Laukia ilgas kelias atsigavimo link…

PS. šias mano parodytas komponentes sudėję negausim tikslaus BVP, tačiau tai yra arčiausia ką galima naudoti, iš prieinamų duomenų, BVP įvertinimui.

Raktąžodžiai: bvp, ekonomika, eksportas, GDP, išlaidos, lietuva, praktika, teorija, vartojimas

Kas savaitę darbo birža vis praneša, kas pas ją (ne)gero buvo praeitą savaitę, t.y. truputis duomenų apie bedarbius. Pvz.:

Spalio 1 – 8 dienomis Lietuvos darbo biržose įregistruota 7.900 bedarbių ir 1.133 laisvos darbo vietos. Dar prieš savaitę, t. y. rugsėjo 24 – spalio 1 dienomis darbo biržose įregistruota 5.900 bedarbių ir 1.409 laisvos darbo vietos. VŽ.

Stebiu aš tuos skaičius, bet niekad jų nerinkau ir nesisteminau ir sunku buvo pasakyti pamačius tokį pranešimą, “čia gerai ar blogai?”…

Šiandien 7900 skaičius pasirodė įtartinai didelis, nes paskutiniu metu skaičiai sukdavosi apie 6000. Ir nutariau pažiūrėti kaip gi yra iš tikro. Susirinkau duomenis nuo metų pradžios ir papaišiau grafikų:

Tendencija iki šiandien buvo aiški – naujų bedarbių mažėjo,  vėliau skaičius stabilizavosi ties 6000 ir buvo tik techniniai svyravimai. Šiandien kažkas naujo, nes 7900 jau gerokai išsišoka už “techninių svyravimų ribos”. Skaičius panašus kaip kovo pabaigą. Nors paaiškinimų tam nerandu… Gal sezoniniai svyravimai, o gal tiesiog tas pats techninis svyravimas, o gal ir naujos tendencijos kryptis, bet tikėkimės taip nėra. Nepaisant paskutinių duomenų matyti, kad lyg ir buvo pasiektas dugnas bedarbių skaičiaus augime – stabilizacija.

Kitas skaičius – naujos laisvos darbo vietos (darbo pasiūla). Čia svyravimai kur kas didesni, bet šiaip tendencija nėra bloga – buvo augimas, dabar skaičius nusistovėjo ties vidutiniškai 1300.

Dar vienas grafikas – per savaitę įdarbinti žmonės. Čia visai ryški augimo tendencija, nors paskutinį mėnesį skaičius sumažėjo, tačiau atrodo viskas gan neblogai.

Liūdniausias grafikas, su aiškiausia tendencija – bendras bedarbių (registruotų darbo biržoje) skaičius:

Nors turėtų grafikas judėti logaritmiškai (t.y. būt tarsi spaudžiamas iš viršaus, kad negalėtų greit augt) [nors faktiškai taip ir yra, tačiau per daug mažai], juda jis beveik tiesiškai aukštyn ir kol kas galo nelabai matyti. Pagal bedarbių registruotų darbo biržoje skaičių, šiuo metu nedarbo lygis lietuvoje 13.8% – realiai kur kas didesnis, mat ne visi bedarbiai yra registruoti darbo biržoje. Finansų ministerija prognozuoja, kad vidutinis nedarbo lygis iki metų galo pasieks 14.6%, kitąmet 19.8%.

Aukštas nedarbas tiesiogiai mažina vartojimą, bet kartu ir mažina bendras vartotojų nuotaikas, o tai savo ruožtu dar labiau gilina vartojimo smukimą, nes pradeda nebepirkt ir tie, kurie turi darbą, tiesiog pradeda baimintis jį prarasti ir didesnę dalį pajamų atideda santaupoms. Santaupos, savo ruožtu, ekonomikos teorijoje įvardijamos kaip “negeras” dalykas (diskutuotinas, dviprasmiškas teiginys), todėl, kad jos šiuo, trumpu laikotarpiu, niekuo negali padėti šalies ekonomikai.

Ką noriu tuo pasakyti. Nors minėjau žodį “stabilizacija”, bet pažiūrėjus į paskutinį grafiką, matyti, kad tas stabilumas kol kas atsiranda tik augime – “auga stabiliai”. Todėl dar labai sunku kalbėti apie kokį nors ekonomikos dugną, o juo labiau atsigavimą. Aišku ekonomikoje egzistuoja ir krūva kitų faktorių, kurie gali pasukti viską kita kryptimi, pvz. atsigaunančios eksporto rinkos (vakarų), tačiau daug mes eksportuojame ir į mūsų regiono šalis, kuriose atsigavimu dar tikrai nekvepia.. Taigi trumpai tariant visi skalbiantys “dugnas jau atėjo” siūlau kalbėti atsargiau. Greičiausiai jį pasieksime iki metų galo, tačiau pasiekus dugną džiaugtis nėra kuo. Džiaugtis reiktų prasidėjus atsigavimui, o jis panašu, kad, geriausiu atveju, bus tik kitų metų antroj pusėj…

Raktąžodžiai: ekonomika, krizė, lietuva, nedarbas

Kaip jau žadėjau ankstesniame įraše pasidalinsiu keletu įžvalgų ir pastebėjimų apie Lietuvos investicinę aplinką.

Lietuvos BVP sudaro beveik 50% viso Baltijos šalių BVP (46% jei tiksliau, 2008m.). Lietuva turi Šiauriausią neužšąlantį uostą, yra palankioje geografinėje padėtyje. Pastaraisiais metais ekonomika sparčiai augo. Atrodytų viskas pas mus gerai, turėtume būti patrauklūs užsienio investuotojams, tačiau kažkodėl taip nėra…

Visos šalys skaičiuoja kiek joje investavo užsienio investuotojai ir tas dydis vadinamas “tiesioginės užsienio investicijos” (TUI) (arba man labiau patinka tarptautiniai žymėjimai – FDI (foreign direct investment)). Pas mus 2009m. Q2 pradžioje buvo investuota 32.3 mlrd. Lt. Atrodytų “WOW! Daug!”. Bet… Pats skaičius paprastai savaime ne daug ką pasako, kol jo nepalygini su kažkuo. Palyginkime FDI tenkantį vienam gyventojui mūsų regiono (post-sovietinėse) šalyse (eurais):

Ir ką gi matome – Lietuvos FDI tenkančios vienam gyventojui yra žemiausios regione. Jeigu žiūrėtume dar giliau pamatytume, kad jos žemiausios ir visoje ES. Pažiūrėkim į Estiją – 8.5 tūkst. EUR FDI vienam gyventojui! Ir kuo Estija geresnė nei Lietuva? Pabandysiu šiame straipsnelyje pasigilinti į priežastis.

Kodėl investuotojai nemėgsta Lietuvos ir renkasi kitas šalis? Įstojimas į ES, NATO nepadėjo – nesulaukėme didesnių nei įprastai investicijų (na pardavėme Mažeikių Naftą – augo dėl to solidžiai, bet tas nieko nereiškia). Ir kuo toliau tuo labiau mes prarandame patrauklumą. Visų pirma paminėsiu, kad darbo užmokestis Lietuvoje paskutiniais metais augo rekordiškais tempais, o užsienio investuotojai ieško šalių, kur darbo jėga būtų pigi. Žinoma, pas mus atlyginimai vis dar konkurencingi palyginus su ES ir regionu:

Tačiau už tiek kiek gauna žmonės Rusijoje ar Ukrainoje Lietuviai tikrai nesiryš dirbti. Taigi darbo užmokesčio srityje mes prarandame konkurencingumą.

Kad jau paliečiau darbo rinką, tęskime apie ją toliau. Nors atlyginimai šalyje auga, jie neauga taip sparčiai, kaip auga pragyvenimo kaštai, dėl to tūkstančiai Lietuvių paliko šalį ir procesas vis dar tęsiasi. Blogiausia tai, kad išvyko kvalifikuota darbo jėga. Taip, mes galime pasigirti aukščiausiu “žmonių turinčių universiteto diplomą” santykiu Europoje. Bet ar tai privalumas?.. Ar tai privalumas, kai nėra žmonių, galinčių dirbti statybininko, inžinieriaus ar kt. panašų darbą? Kur šalies patrauklumas, kai visi šalyje vadybininkai ir verslo administratoriai? [Tiesa yra vienas dalykas, kur Lietuva gali pasigirti, tai IT specialistai, jų turime tikrai nemažai ir jie tikrai neblogi lyginant su regionu, gal dėl to mus pasirinko Barclays, svarsto galimybę atvykti Google, Microsoft...]. Masinė darbuotojų emigracija ne tik pakėlė algas Lietuvoje likusiems darbuotojams, tačiau padidino darbo jėgos deficitą. Lietuvos įmonės darbuotojų ieško visur, net Kinijoj… Dėl to regiono šalys, turinčios daugiau pigių darbo rankų, lengvai aplenkia Lietuvą kovoje dėl užsienio investicijų.

Dar prie to paties – nelanksti mokesčių sistema. Pvz soc. draudimo mokesčiai. Galima būtų tarkim nuo tam tikro lygio nemokėti Sodrai, kaip kad buvo Latvijoje (soc. draudimo mokesčio “lubos”), taip pakiltų algos ypač aukšto lygio specialistams ir jų atžvilgiu Lietuva būtų patrauklesnė.

Kitas labai svarbus veiksnys – vidaus rinka. Esame maža šalis, todėl užsienio investuotojai nedaug tegalėtų savo produkcijos realizuoti mūsų šalyje – verčiau steigti įmonę ten, kur daugiau galimybių parduoti ne eksportuojant.

Iš viso svarbiausiais neigiamais aspektais investuotojai laiko biurokratiją bei korupciją, sunkumą gauti reikiamą informaciją, didėjančią problemą rasti kvalifikuotus specialistus ir pasitikėjimo tarp verslo partnerių ir kompetencijos stoką.

Štai kokias didžiausias problemas mato investuotojai (Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis) Lietuvos rinkoje:

Didžiausios problemos: galimybė gauti finansavimą, mokesčių tarifai, biurokratija, infliacija, korupcija…

Tarkim finansavimo galimybės: pirma – sunku gauti paskolą užsienyje, nes valdžia ją papildomai apmokestina. Bankų Lietuvoje daug, bet ar iš tikrųjų?

Bankų turtas mūsų šalyje nuo BVP vienas mažiausių regione (mažiau tik Lenkijoje, bet joje investicijų irgi nėra daug…). Taigi konkurencija bankiniame sektoriuje teoriškai galėtų būti ir didesnė (ne veltui Ūkio ministerija, kalbėjo apie naujo banko atėjimą, tik tos kalbos prigeso paskutiniu metu…). Dėl finansavimo iš užsienio taip pat kažkas daroma, kad palengvinti, tikėkimės rezultatai bus teigiami.

Kaip mus investuotojai mato kitų šalių kontekste (Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis (2009/2010 m. ataskaita)):

Pagal bendrą įvertinimą Lietuva iš 7 valstybių užimą 5-tąją vietą. Nors kitame reitinge “Ease of doing business” (Pasaulio banko sudaromame), mes atrodome visai neblogai:

Aišku tai nėra tas pats reitingas ir rodo jie skirtingus dalykus, pirmajame atsižvelgiama į daug daugiau veiksnių, antrajame tik į verslo kūrimo galimybes.

Susumuokime viską:

Priežastys, dėl kurių užsienio investuotojai vengia Lietuvos:

• Per didelis biurokratizmas, nepakankamai draugiškas valstybės institucijų, ypač žemesniojo lygio biurokratų, požiūris į verslą. Šią problemą akcentuoja daugelis užsienio, o ypač vietinių, investuotojų.
• Per daug smulkmeniškas, kai kurių veiklos sektorių ar sričių reglamentavimas
• Gana sunku tvarkyti reikalus, susijusius su žemės nuosavybe – tai neretai užtrunka net keletą metų. Regionuose, kuriuose labiau tikėtina pritraukti investuotoją, trūksta tam tinkamų ir paruoštų žemės sklypų.
• Lietuvoje nėra nė vienos institucijos, kuri investuotojui galėtų suteikti patikimą ir išsamią informaciją apie įmones, organizacijas, specialistus, potencialius verslo partnerius. Lietuvos ekonominės plėtros agentūra (LEPA) daro tai, ką esamas jos statusas ir galimybės leidžia, tačiau iš principo nėra pajėgi realizuoti šį uždavinį.
• Maža vietinė rinka ir palyginti žema gyventojų perkamoji galia.
• Specialistų rengimo sistema universitetuose ir kitose įstaigose nespėja adaptuotis prie pakitusių reikalavimų, todėl vis sunkiau surasti tinkamą, aukštos kvalifikacijos ir motyvuotą specialistą. Daug gerų specialistų ir darbo jėgos yra emigravę. Atlyginimai pastaruoju metu auga labai sparčiai ir darosi mažiau konkurencingi.
• Nelanksti darbo santykių reguliavimo sistema.
• Kvalifikuotos darbo jėgos deficitas
• Pakankamai ilgai trunka pradėti verslą
• Lietuvos konkurencingumas, nors ganėtinai aukštas krenta kelinti metai iš eilės
• Sudėtinga gauti finansavimą
• Paskutiniu metu ekonomika pasinėrė į gilią recesiją

Yra ir teigiamų dalykų. Veiksniai, kurie daro Lietuvą patrauklią užsienio investuotojams:

[prieš pradedant vardinti, paminėsiu, kad jie minimi visokiose pigmentacijose pristatant Lietuvą užsieniui ir t.t. (nueikit į www.lietuva.lt - rasit ką nors pan.) esmė tame, kad įsiskaitykit ir supraskit, kaip juokingai jie skamba prieš tuos, kurie išvardinti aukščiau]

• Narystė ES, NATO – suteikia vietinėms ir užsienio įmonėms papildomų verslo vystymosi galimybių.
• Išsilavinusi darbo jėga, pakankamai žemas darbo užmokestis
• Žemos komunalinių paslaugų ir pragyvenimo sąnaudos
• Šiauriausias neužšąlantis rytinės Baltijos Jūros pakrantės Klaipėdos uostas
• Tarptautiniai oro uostai vykdantys tiesioginius maršrutus į daugumą Europos miestų (Paskutiniu metu yra problemų Lietuvos aviacijos rinkoje)
• Gerai išvystytas Lietuvos transporto kelių tinklas. Europos Sąjungos transporto komisija apibūdino Lietuvą kaip regiono transporto kelių centrą – 2 iš 10 prioritetinių Europos tranzito koridorių yra Lietuvoje.
• Yra dvi laisvos ekonominės zonos (LEZ)

Darykit išvadas patys, kodėl pas mus retas kuris investuoja. Užsienio investicijos yra labai svarbus veiksnys stabiliam ekonomikos vystymuisi, tačiau ką daro valdžia, kad panaikintų tuos neigiamus punktus apie Lietuvą? Ji nesprendžia problemų – ji ieško naujų investuotojų. Ne nuo to galo juk viskas daroma, pirma ruošiam dirvą (kuriam sąlygas), o po to sėjam (ieškom investuotojų).

Pasirodė mūsų antro ketvirčio BVP (-22.4%), pasirodė Latvijos (-19.6%) ir Estijos (-16.6%). Atrodo, kad Lietuvoj blogiausia, Estijoj geriausia. Bet ar tikrai? Pabandžiau atrasti kampo, kad pateisinti mūsų kritimą

Visų pirmą nupiešiau, ketvirtinių BVP pokyčių grafiką:

Iš jo matyti, kad Lietuva pradėjo kristi vėliausiai, bet nepaaiškina, kam iš tikrųjų blogiau. Galvojau kitą rakursą. Ir sugalvojau. Paėmiau metų BVP (keturių ketvirčių BVP sumą) sunormalizavau dydžius ir nupiešiau grafiką:

Bingo! Matyti kur kiekviena šalis grįžo. kaip matome Latvijos BVP nuo aukščiausio taško smuko tarsi daugiausia, bet realiai grįžo ne tiek daug, nes prieš tai augimas buvo didelis. Lietuvoje smukimas vidutinis ir grįžom į praeitį mažiausiai iš Baltijos šalių. Na o Estija… O estija grįžo daug, nors nuo piko nukrito nedaug, tačiau jos augimas buvo lėtas, ir tas sąlyginai nedidelis kritimas turi daug įtakos. Taigi, nors mūsų BVP krito daugiausia – pas mus nėra blogiausia.

Pastaba. Čia tik formalus skaičių nagrinėjimas, kuris neatspindi visos realios situacijos.  BVP imti ketvirčių to meto kainomis, todėl čia neeliminuota infliacija ir kiti veiksniai.

Statistikos departamentas paskelbė, kad Lietuvos BVP antrąjį ketvirtį smuko 22.4% (arba 18.1% pusmečio). Pamačiau ir išsižiojau. Na tikėjausi didesnio smukimo… Bet tiek? Na jau ne… Pasirodo esame didesnėj šiknoj duobėj, nei maniau…

Va taip va atrodo ketvirtiniai BVP pokyčiai:

Atrodo nelabai gražiai…

Nors labiau įsigilinus. Eksportas antrąjį ketvirtį smuko dar labiau nei pirmąjį, mažmeninė prekyba taip pat, pramonės produkcija irgi, o BVP pernai tik Q3 pasiekė piką, tai ir reikėjo tikėtis didelio nuosmukio… Nors šio ketvirčio BVP palyginus su pirmu ketvirčiu sumažėjo ne tiek jau daug – 1.1%, vadinasi smukimas įtakotas praktiškai dėl to, kad pernai BVP buvo labai aukštas, o ne dėl to, kad čia kažkas žymiai pablogėjo. Kas bus kitą ketvirtį? Spėju bus dar gražiau, nes kaip sakiau – pernai BVP pasiekė piką, o kitų ženklų rodančių realų atsigavimą kolkas nėra…

SRA 0710 0717 _ public

Gero skaitymo: SRA 0619 0626 _ public