Vakar teko garbė paklausyti dviejų gerai žinomų savo srities guru:
1. Teatro režisieriaus Gyčio Padegimo.
2. Istorijos profesoriaus Alfredo Bumblausko.
Pirmasis kalbėjo tema “Kūrybinės energijos pažinimas ir ugdymas” antrasis “Lietuvos tapatybė”. Abu pranešimai buvo tiesiog nuostabūs, todėl norėčiau pasidalinti kruopelyte to ką išgirdau ir sužinojau.
Pradėsiu nuo Gyčio Padegimo temos. Nustebino šio žmogaus iškalba ir sugebėjimas dviem valandom žmones priverst susitelkti tik ties jo dėstomom mintim. Pokalbio pradžia buvo keista, sudėtinga, iš pradžių pagalvojau, kad nieko nesuprantu apie ką jis kalba ir ką nori pasakyti, galvojau, kad teks kentėt dvi valandas, tačiau netrukus situacija pasikeitė, iš dėstomų minčių kruopelyčių pradėjo dėliotis viena didelė ir gili tema. Čia aš tik pateiksiu keletą minčių, kurias išgirdau ir jos niekam nepaliks įspūdžio – sakysit ir taip viskas aišku, tačiau kada tai išgirsti iš kūribingumo guru tai yra visai kitoks jausmas. Pagrindinės idėjos:
1. Esame vartojimo aukos, nemokame džiaugtis gyvenimu, technologijos ir viskas kas patiekta kaip ant lėkštutės traumuoja žmogaus vaizduotę, kūribingumą.
2. Esame pikti, visur matome tik blogą ir apie tai galvojame ir net nesusimąstydami apie tai tą blogį siejame aplinkui (grįžtam namo suserzinę, trenkiam durim, o dėl to turi kentėti ir mūsų šeima).
3. Pamirštame, kad galima džiaugtis labai smulkiais dalykais. “Prisiminkime vaikystę, vasarą. Kiek mes laukdavom pirmosios braškės, ją įsidėdavom į burną, ir net nevalgydavom o laikydavom burnoj, o kai suspausdavom, mus užliedavo emocinis orgazmas. Šiais laikais to nebėra, braškių galime nusipirkti net ir žiemą, todėl vasarą džiaugsmo maža….”
4. Nebeturime vaizduotės. Visur matome tik tai kas yra. Ištremtieji Lietuviai, per sniegynus tempdami rąstus, negalvojo apie tai kad jie Sibire, kur šalta ir nejauku – vaizduotėje jie būdavo Lietuvoje – jautėsi, vasarą dirbdami savo žemę. [Čia buvo labai įdomus pratimas kurio dėka kiekvienas vėl pergyvenom vienerius savo vaikystės metus - buvo unreal]. Visur viską ir visada reikia įsivaizduoti.
5. Kiekvienas žmogus turi tą “aukštesnįjį AŠ” – kuris yra mūsų gyvenimo variklis. Deja nedaugeliui pavyksta jį atrasti laiku, o kitiems nepavyksta to padaryti iš vis.
6. Kada jauti antipatiją žmogui – reikia matyti ne iškamšą, o tą aukštesnįjį jį. Įsivaizduoti koks jis galėtų būti. Pamiršti viską kas blogo. Pasakojo, kaip Čechovas mokė savo mokinius, sakydamas, kad kada tu vadini – scenoje turi viską pamiršti ir pamilti savo partnerį, nesvarbu koks jis būtų ne scenoje.
7. Turime stengtis atrastį savo “auktesnįjį AŠ” ir suteikti jam peno vystytis, o kuomet mes atrandame save ir naudojamės tuo – kuriame (kad ir kas tai būtų) ta gera kūrybos energija grįžta vėl mum, ir tada galime kurti vėl ir vėl ir dėl to jausti pasitenkinimą.
8. Žmogus yra laimingas ne vartodamas, o kurdamas. Ar esat kas valgę kaime močiutės duoną? Ar galimą ją palyginti su maximos duona? NE. Net jei ir skonis būtų panašus, valgydamas jausi pasitenkinimą.
Antrasis kalbėjo A. Bumblauskas, visai kitokia tema “Lietuvos tapatybė”. Temos esmė buvo paaiškinti kodėl Lietuviai yra tokie kokie yra. Čia aišku sunku vėl perteikti viską, bet pabandysiu glaustai.
1. Ką mes vadiname ir laikome Lietuvybe? Ar tai cepelinai su šaltibarščiais? Ar tai klumpakojis? O gal tai pagonybė? Gal Vytautas ir Gedimino pilis? O gal Maironis su Basanavičium? O gal Žalgiris ir alus? Sakysit viskas. Bet taip nėra. Visos mūsų ele tradicijos yra susimaišę, neatskiriamos kas yra Lietuvių, kas Lenkų, o kas Rusų…
2. Išskirtos buvo trys epochos: Aušrininkų (su Kudirka ir pan), prieš-aušrininkų (vytautas, gediminas ir pan), ir po -aušrininkų (šie laikai). Tai yra trys skirtingos epochos su visiškai skirtingom tradcijom, pažiūrom ir pan, kurių net negalima suplankt į vieną.
3. Pagonybe nėra ko didžiuotis. Jei ne krikčionys – būtume dar lakstę be kelnių miškuose. Jei būtume apkrikštyti anksčiau ir geriau – dabar būtume visai kitokie ir galėtume lygiuotis į didžiąsias vakarų valstybes.
4. Šaltibarčiai ir cepelinai nėra lietuviški patiekalai. Vieninteliai tikri lietuviški dalykai yra samanė (ne degtinė, o ruginukė), saliamis ir kumpis (nors anksčiau jie nebuvo tokie kokie yra dabar).
5. Esame pikta karinga tauta, lenkai mūsų priešai, rusai priešai, žydai priešai o latviai buvo mūsų plėšimų objektas. Jei būtume sugyvenę taikiai su šiom tautom, dabar galėtume būti visai kitokie… O žalgirio mūšio niekas nežinojo, kol jo neišaukštino Rusai – nes ta pergalė buvo svarbi rusam, kaip rytų pergalė prieš vakarus. Žalgirio mūšiu nėra ko didžiuotis…
6. Nors ilgą laiką Lietuvoje buvo kalbama tik lenkiškai o Lietuvių buvo mužikų kalba, negalima teigti, kad viską pastatė lenkai (nes būtent tuo metu atsirado gražiausias Vilnius), nes statė ne lenkai, o tik lenkiškai kalbantys lietuviai.
7. Lenkija ir Lietuva yra svarščius ar skelbti karą Rusijai ar ne? Trūko tik dviejų balsų ir būtume paskelbę – ir būtume turėję ne taip mažai šansų laimėti ir parodyti Rusam ir kur kojos dygsta, bei užsitarnauti pagarbą ne vienam šimtmečiui.
8. Kada lenkai buvo atėmę Vilnių, prieš karą. Didžioji Britanija su Prancūzija, siūlė Lietuvai susigrąžinti Vilnių ir savo sąjungą, vienintelė sąlyga buvo Lietuva ir Lenkija sudaro karinę sąjungą ir laiko frontą nuo Rusijos. BET, nebūtume Lietuviai… Pasakėme, kad nebus sąjungos su lenkija. O tada prasidėjo karas ir visi žinom kuo tai baigėsi…. O kas būtų buvę, jei D. Britanija ir Prancuzija būtų mūsų sąjungininkės?…
9. Neturime kuo didžiuotis. Neturime savo kultūros. Viskas suformuota rusų, lenkų ir kitų. Visu mūsų sprendimai priimami buvo kvaili ir nelogiški (lyg dabar kitaip..)
10. Šv. Onos bažnyčia buvo statyta su mintim, kad ji bus tiek provoslavų tiek katalikų bažnyčia (2 in 1).
Pabaigai išgirdome 8 tezes apie Lietuvybę, kurios gerai atspinti esmę ir ką norėjo jis ir aš pasakyti, tik nepatingėkit įsiskaityt ir įsigilint:
Nesigailėkime, kad pas mus puodai ir civilizacija vėluoja 3000 metų. Vėlyviausio krikšto šalis vienintelė Europoje turėjo atlikti civilizacinį šuolį – džiaukimės, kad Nesvyžiaus ir Vilniaus šv.Kazmiero bažnyčios yra to paties laiko kaip ir Il Gesu bažnyčia Romoje.
Neieškokime Tėvynės patriarchų ieškotos, bet taip ir nesurastos ir nesurandamos dingusios pagoniškosios baltų Atlantidos; atsigręžkime į Baroką, kuriame susikūrė Vilniaus didybė ir Lietuvos europietiškoji savastis.
Nesigailėkime ir neklauskime, kur dingo Vytauto didvalstybė; kelkime klausimą – kaip šalis be resursų tapo ryčiausia, tačiau integralia Vakarų kultūros šalimi. Vytautas – ne mūsų tapatybės kulminacija, o mūsų kelio į Europą pradžia.
Susigrąžinkime į savo atmintį visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos istoriją; susigrąžinkime Lietuvos piliečių ir patriotų patirtį, sukūrusią Lietuvos Statutus ir ankstyviausią Europoje Gegužės 3-iosios konstituciją; susigrąžinkime maksimą – esame įstatymo vergai, kad būtume laisvi.
Neieškokime lietuvių Lietuvos istorijoje, kaip siūlė Adolfas Šapoka – juk viskas šioje istorijoje priklauso ir lietuviams. Prisiminkime senosios Lietuvos „lietuvių naciją“, apjungusią įvairiakilmę, įvairiakalbę ir daugiakonfesinę bajoriją. Iš šios „natio lituana“ pilietiškumo sampratų gali pasimokyti ir XXI amžiaus Lietuva.
Atsigręžkime į Vilniaus istorinį išskirtinumą – tai vienintelė Europos sostinė, stovinti ant dviejų pasaulių – lotyniškojo ir bizantinio – ribos. Pamatykime Lietuvą kaip šiauriausią ir ryčiausią katalikišką šalį, apjungusią dideles stačiatikių erdves ir sugebėjusią sukurti taikų sambūvį tarp šių dviejų kultūros tradicijų, o kartu tapti 10 konfesijų ir religinės tolerancijos šalimi. Vilnius – ne tik Vakarų kultūros forpostas, bet ir supratimo tiltų tarp Rytų ir Vakarų tiesėjas.
Pamatykime XIX – XX amžiaus karų, sukilimų ir rezistencijų istoriją kaip kovą ne tik už Lietuvą ir jos Nepriklausomybę, bet ir už Europą bei Laisvę. Mokykimės iš Lietuvos ir Europos idėjos herojų – nuo Jokūbo Jasinskio iki Juozo Lukšos-Daumanto; mokykimės iš išdavysčių – nuo Targovicos iki …
Džiaukimės Lietuvos ir Vilniaus istorija – su visais iššūkiais, tragedijomis ir džiaugsmais; tai – mūsų istorija, tai – mūsų laiko pilnatvė.
Abu kalbėtojai buvo nuostabūs ir išdėstė daug auksinių minčių. Sorry, jei blogai ką perteikiau…
Susiję įrašai:
- Lietuvos investicinis klimatas Kaip jau žadėjau ankstesniame įraše pasidalinsiu keletu įžvalgų ir pastebėjimų...
- Apie Lietuvos konkurencingumą Arba kaip skirtingi šaltiniai parodo skirtingus dalykus. Tai va. Dariau...
