Eilinį kartą pradedu rašyti, kai kas nors nepatinka ir bandysiu išsakyti savo nuomonę, šiuo atveju, apie palūkanų normas Litais.

Juokingai atrodo įvairūs politikų pasisakymai ir kaltinimų šaudymai bankams, neva dėl perdėtai užkeltų palūkanų normų. Pvz. šiame straipsnyje, rašo, kad Tvarkiečiai kvies Šarkiną asmeniškai pasiaiškinti, kodėl palūkanos tokios aukštos. Lyg tas Šarkinas pats nustatinėtų palūkanų normas. Lietuvos bankas pasts nieko nenustatinėja. Vienas palūkanų normas ima iš bankų, kitas iš ECB, tai kam jį kviesti aiškintis? Po tokio mano teiginio gali pasirodyti, kad iš tikrųjų kalti bankai. Taip mano ir p. Kubilius ir jo patarėjas, ir Glaveckas. Kubiliaus nuomonė pati nešališkiausia ir nėra nukreipta vien palūkanų tema, tačiau Tvarkiečių ir Glavecko nuomonės kelią šypseną, mat lygina palūkanų normas Europoje ir pas mus. Jie pamiršta tokią smulkmeną, kad Lietuvoje valiuta – litas, o Europoje – euras. Kad kursas yra fiksuotas, tai dar nereiškia, kad tai ta pati valiuta. Taigi mano, kaip daugiau nei eilinis žmogus žinančio apie tai, pareiga pasidalinti savo žiniomis šiuo klausimu, kad visokie politikai ir žurnalistai, kurie ne ką išmano, nesudarytų blogos nuomonės.

Suprantu, kad visiems besiskolinantiems litais, norisi kažką kaltinti dėl to, kad padėtis gerokai pasunkėjo ir paskolos pabrango. Pasigilinkim į palūkanų normas ir gal pabandysime suprasti kodėl taip nutiko ir kas dėl to (ne)kaltas.

Pradžioje visiems manantiems, kad palūkanos eurais ir litais turi būti vienodos – truputis istorijos:

Euras buvo įvestas 2002 sausio 1d (formaliai anksčiau, bet šią dieną rinkoje pasirodė banknotai ir monetos). Litas buvo susietas su Euru 2002m. vasario 2. Palūkanų nomos Litais ir Eurais nuo to laiko atrodė taip:

Galima išskirti 4-ris etapus (na yra jų ir daugiau, pvz iš kart po susiejimo judėjo skirtingai, bet tai neturi didelės reikšmės):

1. Po susiejimo trejetą-ketvertą metų (2002-2006) palūkanos buvo skirtingos, bet judėjo panašiai. Situacija rinkoje buvo rami – didesnių svyravimų niekas neįtakojo ir jų nebuvo.
2. 2006m. laikotarpyje palūkanos tiek eurais tiek litais buvo praktiškai vienodos ir judėjo vienodai. Taip buvo dėl to, kad buvo manoma, jog Lietuva tuoj tuoj įsives eur. Matyt nuo šio laikotarpio ir kilo nuomonė, kad palūkanos turi būti tos pačios.
3. Krypties koeficientai vienodų ženklų, bet skirtingų dydžių, t.y. judėjo ta pačia kryptimi, tačiau skirtingais greičiais.
4. Palūkanų išsiskyrimas.

1-3 etapai, nors ir buvo skirtingi, tačiau panašūs tuo, kad palūkanos judėjo panašiai. O tai leido visiems susidaryti klaidingą nuomonę, kad palūkanos litais ir eurais yra tarpusavyje susietos, kaip kad susieti valiutų kursai. Iš tikrųjų taip nėra. Nors Lietuva remiasi dauguma ECB principų, tačiau iš esmės ECB ir LB pinigų politikos yra skirtingos. Jos buvo panašios ilgą laiką, tačiau krizės akivaizdoje išsiskyrė: ECB pradėjo mažinti bazinę palūkanų normą (mes tokios iš viso neturim), pradėjo pompuoti daugybę pinigų į rinką (mes mažinam algas mokytojam, didinam mokesčius tik tam, kad išgyventume ir nebankrutuotume).

Va taip ir gavosi, kad Europa turėdama lėšų ir galimybių pradėjo skatinti ekonomiką. Mes tokių lėšų deja neturime. Negalime imti ir prispausdinti milijardų litų ir visus padaryti laimingais, kaip tai daro JAV, Britanija ir kitos šalys… Bet visa tai politika ir pezalai. Žiūrėkime racionaliai ir nepolitikuodami.

Yra toks dalykas vadinamas “credit-default-swap” (CDS), kuris pastaruoju metu vis dažniau linksniuojamas ir Lietuvoje. Jis parodo, kokią kainą sumoka investuotojas investuodamas į Lietuvą, kad apsidraustų nuo nemokumo. Formaliai kalbant, tą kainą moka investuotojas, bet praktiškai, ją sumoka šalis į kurią investuojama (šiuo atveju Lietuva) per palūkanų normas. Nes joks investuotojas neinvestuos, jei obligacijų pelningumas 4%, o apsidrausti kainuoja 8%. Vadinasi palūkanų normos (ne visai tiksliai kalbant) iš esmės negali būti žemesnės nei apsdraudimo CDS kaina. Pažiūrėkim į CDS ir VILIBOR  grafikus (laikotarpis kitas nuo ankstesnio grafiko, nes CDS istorija trumpesnė gerokai, bent kurią turiu aš):

Iš pirmo žvilgsnio grafikai skiriasi, tačiau koreliacija nei didelė nei maža 86%, vadinasi priklausomybė yra. Priklausomybė ne 100%, kadangi tai iš esmės du skirtingi dydžiai ir nustatinėjami skirtingų rinkos dalyvių: VILIBOR nustato LB remdamasis bankų palūkanomis, CDS, paprastai tariant, nustato rinka (ne Lietuvos).  Tačiau tai labai gerai, parodo, kad daug palilus vienam – pakils ir kitas. Norint geriau pailiustruoti, ką noriu pasakyti išvesiu tokį skaičių:

ORIG_LTL_BOR = VILIBOR – CDS/100.

ir palyginsiu jį su EURIBOR:

Atrodo nieko panašaus, BET. Čia imtas krizia-laikotarpis, kada visi skirtumai ir išlindo. Jei imtume tikrą VILIBOR ir EURIBOR, tai koreliacija čia gaunasi minus 80%. T.y. stipriai neigiama. O šiuo atveju koreliacija yra 50%. Visą reikalą sugadino paskutiniai du mėnesiai, mat CDS mažėjo, o palūkanos liko tos pačios. Bet čia yra dėl VILIBOR trūkūmų (dėl to aš nesiginčyju, kad jis netobulas), kadangi vienų metų VILIBOR yra nieko nepasakantis ir neparodantis dydis. Kadangi sandoriai tarp bankų metam nevykdomi dabar, tai jo niekas ir nekeičia. Geriau esmę atspindintys rezultatai gaunasi lyginant ne metų vilibor ir euribor, o vieno mėnesio. Pvz. šiuo metu:

Euribor 1mėn: 0.587

Vilibor 1mėn: 5.28

CDS: 498bp (čia ne 5 o vienų metų). (kas yra 4.98%)

Gaunam. Euribor+CDS=0.587+4.98=5.57=~Vilibor. Vadinasi vieno mėnesio Vilibor yra teisingas dydis, kuris yra europinės palūkanos+mūsų litos ir šalies rizika. Todėl dėl besikeičiančių palūkanų negalime kaltinti nieko lietuvoje, nebent Kirkilo vyriausybę, dėl kurios mūsų rizika dabar tokia aukšta.

Dar yra toks dalykas, kaip vyriausybės vertybinių popierių aukcionai. Kur rinkos dalyviai perka vyriausybės VVP ir siūlo savo kainą. T.y. aukciono metu nustatomos palūkanų normos. Šiaip jos nelabai gali būti aukštesnės už bankų siūlomas palūkanas. Vadinasi tai dar vienas palyginamasis dydis – parodantis, kokios yra “teisingos” palūkanos ir panašu, kad Vilibor žiūrint į VVP pelningumus yra daugiau mažiau teisingas.

Bet čia tie visi teisingumai galioja daugiau trumpu laikotarpiu 1-3mėn palūkanom. Mat ir VVP aukcionuose retai kada siūlomos vienų metų obligacijos. (6mėnesių būna gan dažnai ir 6mėn Vilibor pagal tai būtų teisingas).

Bet vat turim problemą su metų palūkanom. Kadangi nei tarbankinėje rinkoje, nei VVP aukcionuose nevyksta jokio veiksmo ir rinka nenustatinėja palūkanų normų, todėl bankai jas nusistato patys, kadangi jų nėra daug – gaunasi šioks toks nuokrypis nuo to ką norėtų matyti rinka (deja ji nieko negali padaryti).

Gaila, bet nelabai įsivaizduoju, kaip būtų galima teisingai nustatyti metų pinigų kainą, kai rinkoje niekas nevyksta (priminimui ir ne krizės laiku, bankai tarpusavyje ilgiem laikotarpiam skolindavosi nedaug).

Šiaip bankai nenustatinėja VILIBOR pagal VVP aukcionus (čia tik pasilyginimui geras dydis). Jie nustato palūkanas pagal bendrą šalies riziką ir pagal savo interesus. Dabar bankai kenčia likvidumo troškulį – indėliai sparčiai smunka. Norint pritraukti indėlių reikia kelti palūkanų normas. Galima pagalvoti “tai nekelkit už indėlius ir nekils už paskolas”, BET jei bankas neturi indėlių – jis turi pats skolintis iš kitur, kad galėtų paskolinti klientui, o taip gaunasi, kad kaina paskolos bus dar didesnė. Jei žmonės nori, žemesnių palūkanų normų – tegul visi suneša visus savo pinigus į indėlius O taip pat vyriausybei reiktų subalansuoti biudžetą, kad kiek sumažėtų šalies rizika.

Va tiek va pasvarstymų apie palūkanų normas. Tiem kas tyngi skaityti, arba nesuprato, keletas apibendrinimų:

• Palūkanos Lietuvoje ir Europoje nėra tos pačios ir, kad jos skiriasi yra normalus dalykas. Fiksuotas valiutas kursas dar nereiškia, kad tarp valiutų nėra jokio skirtumo.
• Aukštas palūkanas įtakoja aukšta šalies rizika, kurią įtakoja užsienio investuotojai.
• Trumpų laikotarpių palūkanos yra “teisingos”, t.y. prie euribor pridėjus šalies riziką, gautume vilibor.
• Vidutinio laikotarpio palūkanų teisingumą įvertinti sudėtingiau, tačiau remiantis vyriausybės obligacijų pajamingumais, panašu, kad 3-6 mėn. palūkanos yra daugiau mažiau teisingos.
• Ilgo laikotarpio (metų) palūkanos yra laužtos iš piršto. Lietuvos rinka per maža, kad metų vilibor atspindėtų realią situaciją. Tačiau nėra lengva parodyti teisingą metų pinigų kainą.
• Bankų nustatomos aukštos palūkanos yra dėl mažėjančių indėlių bankuose. Kuo mažiau indėlių – tuo mažiau pinigų bankas turi paskoloms išduoti. Norint bent kiek išduoti paskolas reikia indėlių (o juos pritraukti galima aukštom palūkanom) arba skolinantis iš kitų bankų, tačiau taip kaina irgi auga.

Susiję įrašai:

1. LB įneša daugiau skaidrumo Kątik į paštą iš LB (Lietuvos banko) gavau žinutę: Lietuvos...
2. Ir vėl apie bankus… Eilinį kartą, skaitydamas kokią pievą užsikabliuoju parašyti ką nors, kaip...
3. Ar krizė pasiekė dugną? Norėjau pavadinti šį post’ą “Ar krizė baigėsi?”, bet gal...
4. Galima devalvacija Latvijoje Pastėjot, kad žiniasklaidoje padaugėjo kalbų apie devalvaciją tiek Latvijoje tiek...
5. Kodėl džiaugiuosi studijas baigęs pernai Vis dažnai pasvarstau, koks esu laimingas, kad studijas pabaigiau dar...