Viename Aurimo straipsniuky, buvo svarstoma, ką apie devalvaciją mano Lietuvos bankai. Pripažinsiu įdomi teorija ir įdomūs svarstymai, tačiau norėtūsi parašyti, kodėl jie yra neteisingi ir kodėl neverta bijoti devalvacijos. Tiesa čia nesigilinsiu, kad pati devalvacija yra sudėtingas ir ganėtinai žalingas procesas.3

Pažiūrėjus į tarpbankines palūkanų normas Eurais (Euribor) ir Litais (Vilibor), bei atsižvelgus į tą faktą, kad Lito ir Euro kursas yra fiksuotas, kyla klausimas – “kodėl palūkanų normos taip skiriasi?”. Bet kuris investuotojas gali pasakyti, kad grąža = rizikai. Kadangi palūkanų normas galima laikyti savotiška grąža, todėl atsakymas paprastas Lito rizika yra didesnė. Ką tai reiškia? Reiškia, kad yra didesnė tikimybė, kad valiuta gali būti devalvuota – jos kurso sumažėjimas kitų valiutų bei aukso atžvilgiu. Pastaruoju metu, gan dažnai galime išgirsti kalbų apie Lito devalvaciją. Ar jos pagrįstos? Visų pirma pažiūrėkime į praeitį. Ar visada Litas buvo rizikingesnis už Eurą ir kiek.

Grafike matyti, palūkanų Litais ir Eurais metinių vidurkių skirtumai nuo 2002 (nuo Euro pasirodymo). Matome, kad palūkanos buvo praktiškai suvienodėjusios 2006 metais, to priežastis buvo lūkesčiai, kad Lietuva įsives Eurą. Deja tam neįvykus, vėl padidėjo Litų poreikis ir pradėjo kilti palūkanų normos, kai tuo metu Eurais kito nedaug. Taigi šioje krizės akivaizdoje aiškiai, matyti, kad Lito rizika dar nebuvo didesnė nuo Euro atsiradimo. Bet ar tai rimtas pagrindas teigti, kad valiuta gali būti devalvuota?
Yra dar vienas dalykas į ką galima pažiūrėti, ir šis rodiklis yra kur kas svarbesnis, nei palūkanų normos – tai efektyvusis valiutos kursas – pasiūlos ir paklausos procesų valiutos rinkoje sąveikos išdava ir jis visada iš esmės atitinka pusiausvyros lygį:

Pažiūrėjus į Lito efektyviųjų kursų metinį pokytį, matyti, kad daug didesnis pusiausvyros disbalansas buvo 1998 – taisiais, o tuo pačiu ir didesnis spaudimas devalvuoti valiutą.
Dar vienas įdomus dalykas (kuris iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keistas) – tai bankų indėlių palūkanų normos Litais ir Eurais (apie tai ir rašė Aurimas). Pažiūrėkime į grafiką rodantį skirtumą tarp to banko 12 mėn. terminuotojo indėlio Litais ir Eurais palūkanų skirtumą:

Matome, kad yra labai dideli skirtumai, kurie svyruoja nuo 1 iki 7%. Taigi kuriuose bankuose šis skirtumas normalus o kuriuose ne? 12 mėn. VILIBOR ir EURIBOR reikšmės yra atitinkamai: 9,27 ir 2,426. Skirtumas tarp jų: 6,844. Taigi “normalus” skirtumas būtų Nordea banke. Kodėl negalima iš palūkanų spręsti apie devalvaciją? Pažiūrėkime į tuos bankus, kurių skirtumas yra virš 5: Nordea, DnB Nord, Danske – visi užsienio kapitalo bankai. Mažas skirtumas: Parex, Medicinos bankas, Šiaulių bankas, Snoras – lietuviško arba Latviško kapitalo bankai.
Taigi šis skirtumas parodo tiesiog banko valiutos poreikį – Lietuviško kapitalo bankams yra kur kas sudėtingiau pigiai pasiskolinti Eurų iš tarpbankinės rinkos, todėl jiem reikia skolintis brangiai iš lokalių šaltinių, o tuo tarpu užsienio kapitalo bankai pigiai skolinasi iš patronuojančio (motininio) banko.
Galutinė išvada būtų ta, kad nepaisant pastaruoju metu išaugusios valiutos rizikos, nėra pagrindo nerimauti ir kelti kalbų apie devalvaciją. Dabar rinką, valdo lūkesčiai, todėl nepagrįstas bangų kėlimas vidury vandenyno gali sukelti cunamį nieko dėtose pakrantėse.

Susijusių įrašų nėra...