Atsiprašau, kad ilgai nieko nerašiau. Tiesiog pradžioje atostogavau, o dabar užsivertęs darbais… Bet šiandien skaitydamas (kaip visada…) straipsniuką [kuris tiesą sakant nėra tiesiogiai susijęs su tuo ką ruošiuosi parašyti] nutariau, kad jau metas parašyti ta tema kurią jau gan seniai rezgu galvoje. Taigi šiandien mano komentaras apie naują augantį burbulą (nors greičiau reiktų sakyti bombą) – Kiniją.

Ekonomika yra toks ypatingai įdomus dalykas, kuris moka save susireguliuoti (nors ši idėja, kaip ir buvo paneigta šios krizės metu, bet ne visai apie tai aš čia). T.y. ekonomika auga tiek kiek ji ‘nori’ augti. Jeigu tas augimas yra pučiamas ekonomikos dalyvių, po kažkiek laiko ekonomika perkaista ir pasikoreaguoja iki jai priimtino lygio:

Visas pasaulis (na didžioji jo dalis) pasikoreagavo šios krizės metu. Tačiau ne Kinija…

Na negalima sakyt, kad pasaulinė finansų krizė nepaveikė Kinijos: šiais metais jos BVP augo 8.7%, kai pvz. užpernai 9.6%. Tačiau pažiūrėjus į beveik 20% Lietuvos BVP nuosmukį, tokie skaičiai sunkiai suvokiami. Per praeitus metus Kinija tapo didžiausia pasaulio eksportuotoja, didžiausia pasaulyje automobilių rinka. Per metus NT pardavimai šoktelėjo 75% (pas mus turbūt tiek pat krito…), tiesioginės užsienio investicijos augo virš 100%. Ir tokie skaičiai čia ne tik per 2009-tus metus. Ekonomika jau kelinti metai auga nesuvokiamais tempais.

Kas iš to? Prisiminkim pirmą grafikėlį apie ekonomikos ciklus. Ekonomikos paprastai per 10 metų išgyvena didesnį ar mažesnį susitraukimą. Kinijoje jo 10 metų nebuvo. Aišku Kinija yra atskiras fenomenas, nes prieš 10 metų ten tos ekonomikos nebuvo… Tačiau ilgai tęstis tai negali. Kas gi gali būti? Viskas priklausys nuo Kinijos veiksmų. Jau dabar atsiranda pranešimų, kad Kinija pradeda kovoti su burbulais, pvz.: didiesiems bankams buvo nurodyta nebeskolinti iki mėnesio galo, padidino bankams kapitalo pakankamumo rodiklį. Atsiranda (ir kuo toliau tuo daugiau) siūlymų revalvuoti juanį (pakelti vertę USD atžvilgiu), ruošiamasi ir palūkanų normų kėlimui. Visa tai yra gerai, tačiau ar pakankamai? Nes Kinijai vis dar prognozuojamas 9% BVP augimas šiais metais.

Kas būtų jeigu būtų?… Šiuo metu didžiausia pasaulio ekonomika yra JAV, antroje vietoje Japonija, trečioje Kinija (nors ji šiais metais planuoja šį trejetuką pakoreaguot pereidama į antrąją vietą). Pasaulinė krizė prasidėjo JAV ir ji nuvilnijo per visą pasaulį. Japonija atskira šneka, ten panašu kad krizė jau pusė amžiaus tęsiasi ir didelės įtakos pasauliui šiuo metu nedaro. O Kinija… Kinija yra ypatinga, ji ne pati susikūrė sau tokią milžinišką ekonomiką. Ją sukūrė užsienio investuotojai kišdami milijardus į šią rinką. Buvo investuojama į vietos įmones, buvo perkeliamos gamyklos į šią šalį dėl pigesnės darbo jėgos. Kaip minėjau šalis yra didžiausia automobilių rinka ir jei ne didžiausia tai viena didžiausių naftos vartotojų. Kas nutiktų jei visa tai griūtų? Pasekmes pajustų visi įmerkę kojas į šią kūdrą – kiltų nauja pasaulinės recesijos banga. Klausimas ar pavyks Kinijos liaudies respublikai to išvengti?…

Ant valstybės valdininkų kuprų dabar sunki našta – ateinančių metų biudžeto priėmimas. Nutariau kiek pasidalinti savo svarstymais ir mintimis apie tai.

Visų pirma, tiems kas nežino, priminsiu kas gi tas biudžetas. Valstybė Valdžia tai didelis aparatas, kurio tikslas rūpintis valstybės ir jos gyventojų gerove. Norint rūpintis gerove – reikalingi pinigai. Valstybės Valdžios pagrindinis būdas gauti pinigų aišku yra mokesčių rinkimas iš gyventojų. Taip pat dabar gaunam įvairių subsidijų ir ES, o taip pat galima skolintis. Rūpindamasi gerove, valstybė valdžia ne tik renka mokesčius ir skolinasi, bet ir pinigus dalija: pensininkams, mamoms, bedarbiams ir t.t. Taigi valstybės biudžetas yra didelis katilas į kurį dedami ir išimami pinigai. Svarbiausias jo tikslas yra, kad kai reikia išimti pinigus iš katilo – jame jų būtų. Geriau iliustruosiu:

T.y. valstybės biudžeto tikslas yra padaryti, kad tos svarstyklės būtų bent jau pusiausvyroje, o dar geriau pajamų dalis būtų “sunkesnė” nei išlaidų. Bet tai aišku labai optimistinis variantas tokiai šaliai, kaip mūsų. Todėl dažniausiai turime biudžeto deficitą, kuris paprastai finansuojamas paskolomis.

Šiuo metu valstybės finansai yra gan keblioje padėtyje. Sumažėjus atlyginimams, pardavimams ir beveik viskam – gerokai sumenko įplaukos į biudžetą. Tačiau valstybė dar iš “lengvamečio” yra įsipareigojusi mokėti vienokią sumą pensininkams, kitokią mamom, kitokią bedarbiams, mokytojams ir t.t. ir pan. Ir gaunasi taip, kad visi ateina pinigų į tą katilą, o ten jų nebėra. Todėl valstybė turi imtis veiksmų kaip subalansuoti tas svarstykles, kad viskas daugiau mažiau laikytųsi pusiausvyroje. Tam yra trys keliai:

1. Skolintis. Aišku lengvas būdas, bet skolas anksčiau ar vėliau vis tiek teks grąžinti, tad čia laikinas sprendimo būdas. Kaip ir apsišlapinus – pirma palengvėja ir būna šilta, bet paskui supranti, kad tas problemos sprendimas nebuvo geriausias…

2. Didinti įplaukas į biudžetą. Aišku vienintelis būdas – kelti mokesčius. Čia prasideda visų nepasitenkinimas – atlyginimai mažėja, bedarbių daugėja, o mokėti tenka daugiau.

3. Mažinti išlaidas. Čia aišku mažinant valdininkų atlyginimus, pensijas, pašalpas, atsisakant investicijų ir pan. Bet vėl nepasitenkinimas – sunkmetis, viskas brangsta ir pan – o pinigų mokama mažiau.

O kada padėtis pasiekia kritinį tašką (kaip, kad dabar) imamasi visų priemonių kartu: keliami mokesčiai, mažinamos išlaidos ir skolinamasi. Todėl nepasitenkinimas kyla gan stiprus.

Todėl valdininkams šiuo metu labai skauda galvą, nes jie turi ne tik kažkaip subalansuoti svarstykles, bet ir priimti visą nepasitenkinimą ir neapykantą iš šalies: verslas rėkia – “Kur verslo skatinimas?”, gyventojai rėkia – “Trūksta pinigų ir duonai”…

Taigi kaip išspręsti problemą, kad ir avis būtų soti ir vilkas sveikas (t.y. atvirkščiai)? Norėčiau pasakyti atsakymą, tačiau turiu įtarimą, kad ši lygtis neturi sprendinių – nepavyks padaryti, kad visi būtų patenkinti ir laimingi.

Iš tikrųjų nėra viskas taip paprasta. Gyventojai ir verslas nėra robotai. Todėl visiškai nereiškia, kad dešimtadaliu pakėlus mokesčius – dešimtadaliu pakils įplaukos į biudžetą. Imkim tokį paprastą pavyzdį: žmogus uždirba 100Lt (jau atskaičius mokesčius), žmogus perka valgyt ir išleidžia 80Lt ir 20Lt atideda taupymui. Valstybę ištinka krizė – spręsdama problemą, ji mažina išlaidas ir kelia mokesčius. Gaunasi, kad žmogus jau gauna tik 90Lt, o pirkdamas tuos pačius produktus jis išleidžia irgi 90Lt. Tačiau jis nori vis dar sutaupyti tuos 20%. Vadinasi Jis rinksis pigesnius produktus arba pirks jų mažiau.  O jei mokesčiai pasidarys nepakeliamai dideli – jis iš vis nepirks ir nedirbs (arba jeigu dirbs – tai “neoficialiai”) ir įplaukos į biudžetą bus nulinės. Vadinasi – valstybės mokesčių pakėlimas X kartų nepasididins įplaukų į biudžetą X kartų.

Iš tikrųjų valstybės biudžetas yra sudėtinga funkcija su daug kintamųjų, bet labai paprastai jį būtų galima pavaizduoti panašiu grafiku:

Tai yra Normalaus skirstinio funkcija:

T.y. labai mažėjant mokesčiams – mažėtų ir įplaukos į biudžetą, bet labai keliant  mokesčius jos vėl gi mažėtų, bet yra kažkur tas “aukso viduriukas”, kur nesant per dideliem mokesčiams – įplaukos į biudžetą būtų maksimalios, arba jei ne viduriukas tai galima rasti mažesnius mokesčius su kuriais įplaukos į biudžetą būtų tokios pačios kaip ir esant tam tikriems didesniems. Čia iš tikrųjų yra labai sudėtingas maksimumo ieškojimo uždavinys. Kodėl sudėtingas jei viskas aprašyta formule? Na todėl, kad, kaip minėjau, verslas ir žmonės yra ne robotai. Jie turi savus lūkesčius, remiasi emocijom ir kt. matematiškai sunkiai aprašomais būdais. Ir iš vis labai abejoju ar jį būtų įmanoma tiksliai išspręsti. Bet galima remtis kitų šalių praktika, atlikti kokį tyrimuką ir pan. Nes šiuo metu daug kur viskas daroma aritmetiškai ir mano, kad biudžeto funkcija yra tokia:

Na bet taip nėra. Manau prie apvalaus stalo turėtų susėsti ekonomistai, matematikai, psichologai ir statistikai ir pabandyti bent pabandyti pasiaiškinti kokie gi tie mokesčiai geriausiai subalansuotų valstybės svarstykles.

Raktąžodžiai: biudžetas, krizė, mokesčiai, valstybė

Pabandysiu šiame įraše nesukelti tokių aštrių diskusijų, kurios buvo kilusios po fizinių asmenų bankroto temos gvildenimo. Tiesiog kiek supažindinsiu su dydžiu kurį esam girdėję visi, bet gal ne visi žinom kas tas yra. Kalbu apie “bendrąjį vidaus produktą” (BVP).

Teorija kalba, kad BVP yra apibrėžiamas kaip galutinė prekių ir paslaugų sukurtų šalyje rinkos vertė per tam tikrą laiko tarpą. BVP yra vienas iš dažniausiai naudojamų dydžių, kalbant apie valstybės ekonominį išsivystymo lygį (nors šiuo metu mokslininkai bando įrodyti, kad BVP – nėra geras “šalies gerovės” matas ir aš su jų nuomone sutinku, bet tai jau kita tema). BVP galima atvaizduoti ne vienu būdu:

• Tiesiog BVP – parodo šalies ekonomikos dydį
• BVP tenkantis vienam gyventojui – santykinis dydis, kad būtų galima palyginti vaslstybes tarpusavyje
• BVP pokyčiai – paprastai žiūrime, kiek BVP pakito per metus. Rodo ekonomikos vystymosi greitį.

BVP gali būti dviejų rūšių:

• Realusis – nekinta kainų bazė, t.y. sukuriama vertė didėja ir nuo infliacijos, realiąjame BVP infliacijos įtakos nėra. Šis BVP svarbus, kai skaičiuojame BVP pokyčius
• Nominalusis – BVP apskaičiuotas šios dienos kainomis (yra infliacijos įtaka). Šis dydis svarbus, kai rodome BVP kaip absoliutų dydį.

Kaip skaičiuojamas BVP? Na yra keletas metodų BVP apskaičiavimui, bene dažniausiai naudojamas išlaidų metodas:

BVP = vartojimas + investicijos + valstybės išlaidos + (eksportas – importas)

Taip pat yra ir gamybos ir pajamų metodai. Apie juos informacijos rasit internete jei bus įdomu.

Na tokia būtų teorinė dalis. O dabar bandysiu pereiti prie praktikos ir šių dienų aktualijų.

Pradžioj keletas faktų apie mūsų BVP

• 2008m. BVP: 111,19 mlrd. Lt
• BVP tenkantis vienam gyventojui: 33 111  Lt [18 977 USD]

Palyginimui, Lietuva pagal BVP vienam gyventojui pasaulyje užima 47 vietą. Mus lenkia Estija (42 vieta, 20,6 tūks. USD), Latvija yra 51 vietoje (17,1 tūks. USD), Pirmoje vietoje yra Kataras su 86 tūks. USD gyventojui, paskutinėje 181-oje vietoje Zimbabvė su 268 USD gyventojui.

Lietuvos nominalus BVP ketvirčiais atrodo štai taip:

Matome, ką reiškia ekonomikos nuosmukis – paskutinius tris ketvirčius BVP gerokai žemesnis, nei anksčiau. Kaip jau minėjau, ekonomikos vystymosi greičiui nustatyti naudojame BVP pokyčius – santykinį dydį, rodantį BVP augimą per periodą (paprastai metus). Paprastai šalies ekonomikos vystymuisi patikrinti imami metiniai BVP, pokyčiai atrodo taip:

Aišku labai ilgai laukti visus metus, kad pamatyti kaip sekasi ekonomikai. Todėl einamaisiais metais svarbu ir ketvirtiniai BVP pokyčiai per metus. Esamas ketvirtis lyginamas su analogišku kervirčiu pernai:

Matyti, kad šiais metais BVP smukęs daug… Nors trečiąjį ketvirtį smukimas ir sumažėjo.

Na bet kad krizė, tai žinom visi ir taip. Trečia ir paskutinė šio posto dalis, bus pasktunių BVP duomenų analizė. Buvo skelbta, kad BVP trečiąjį ketvirtį palyginus su laikotarpiu pernai smuko 14.3%, TAČIAU palyginus su antruoju šių metų ketvirčiu – augo 13%. Šiaip BVP turi tokią savybę, kad būtent trečiąjį ketvirtį jis būna aukščiausias:

O ketvirtąjį ketvirtį po to pakrenta, greičiausiai to reiktų laukti ir pas mus ketvirtąjį ketvirtį. Iki šiol per pastaruosius 6 metus trečiojo ketvirčio augimo vidurkis, palyginti su antru ketvirčiu buvo 8.8%, daugiausiai buvo pakilęs 10.8%, vadinasi tas 13% augimas nėra vien “techninis” šuoliukas aukštyn, o jau kažkas tikrai augo. Kyla klausimas kas, nes ekonomika dar tikrai recesijoje.

Minėjau, kad yra realusis ir nominalusis BVP. Pokyčiai skaičiuojami nuo realaus. bet kas bus jei paskaičiuosim pokyčius nuo nominalaus:

Ir ką gi matom – BVP nuosmukis trečiąjį ketvirtį buvo gilesnis nei antrąjį, o palyginus su antru ketvirčiu ne augo 13%, o smuko 0.7%. Iš esmės realų BVP naudojam, nes kiekvienais metais  būna infliacija ir BVP auga vien dėl jos, todėl norima eliminuoti infliacijos įtaką ir pažiūrėti kiek realiai augo ekonomika. Bet šiuo atveju lyginant su praeitu ketvirčiu nėra didelės klaidos naudoti ir nominalų, nes per ketvirtį kainos nepasikeitė daug – juo labiau trečiąjį ketvirtį su antruoju buvo defliacija (~1%). Prisiminus kad nominalus per ketvirtį smuko 0.7% – galima daryt išvadą, kad BVP smuko vien dėl kainų kritimo – išvada – per trečiąjį ketvirtį nieko neįvyko – BVP liko nepakitęs. Kyla tada klausimas o iš kur tie 13%? Egzistuoja dar toks veiksnys, kaip “seznono įtaka”, vieną ketvirtį darbo dienų būna daugiau, kitą mažiau – tas irgi turi įtakos. Todėl tikslinga skaičiuoti ir eliminavus sezono įtaką. Ką gi gaunam tada – 6% augimą palyginti su antru ketvirčiu. Vadinasi vis dėlto augom tą trečiąjį ketvirtį, BET prisimenat, kad sakiau, kad trečiąjį ketvirtį BVP visada būna aukščiausias? Ir vidutiniškai būna 8% aukštesnis nei antrąjį ketvirtį – šiuo atveju 6% – mažiau nei vidurkis, vadinasi viskas normalu. Augom tiek kiek turėjom.

Daug čia prirašiau, tingintiems skaityti apibendrinsiu:

BVP 2009m. trečiąjį ketvirtį, palyginti su antru augo 13%. Tačiau tai negali būti laikoma signalu, jog ekonomika atsigavo. Iš tikrųjų, nominalus BVP ne tik kad neaugo bet ir krito (bet tas įtakota kainų kritimo tuo metu), skaičiuojant BVP eliminavus sezono įtaką gauname, kad BVP augo ne 13%, o tik 6%, tai yra “normalus techninis” augimas trečiąjį ketvirtį (iš istorinės perspektyvos), todėl trečiąjį ketvirtį ekonomika neparodė jokių stebuklų ji neaugo (apart techninio augimo) tačiau ir nekrito.

Bet vis gi, ar kas nors vyksta su ekonomika gero ir ar augam ne dėl “techninių dalykų”? Prisiminkim BVP formulę:

BVP = vartojimas + investicijos + valstybės išlaidos + (eksportas – importas)

Pažiūrėkim kaip atrodo sudedamosios dalys atskirai:

Vartojimas:

Jokio augimo ar atsigavimo nematyti, greičiau mažėjimas… Praeitų metų palyginamoji bazė pakankamai aukšta. Ateinantį ketvirtį turėtų būti šioks toks augimas, vis tik šventės, dovanos ir pan… Nors manau kuklios Kalėdos bus. Perspektyva neutrali.

Valstybės išlaidos:

Na čia nematyti jokios tendencijos nei augimo nei kritimo. Atsižvelgus į valdžios padėtį, greičiausiai didesnio vartojimo ateityje nesulauksim. Greičiau išlaidų mažinimą. Tad čia perspektyva neigiama.[sorry - neturiu trečio ketvirčio duomenų]

Investicijos:

Lyg ir matosi augimas paskutiniu metu, tačiau vis dar žemesnis lygis nei pernai. Jau esu rašęs apie investicinį klimatą Lietuvoje ir parodžiau, kad nesame patrauklūs užsienio investuotojams. Tačiau valdžia čia lyg ir stengiasi, daro kažką. Ateina Barclays, kuriasi visokios kitos įmonės. Šiaip čia būčiau linkęs būti optimistu ir dėčiau “truputį teigiamą” perspektyvą.

Eksportas – importas:

Grafikas viską pasako – esame juodoj duobėj. Eksportas smukęs daug, importas irgi. Bet kalbant apie BVP, mum svarbu ne importas ir eksportas atskirai, o jų skirtumas:

Šiaip jau užsienio prekybos įtaka mūsų BVP yra neigiama – mes daugiau nuperkam užsienyje – negu išvežame ir parduodame patys. Ir šiaip ši krizė turėjo teigiamą efektą užsienio prekybos komponentei BVP formulėje. Tolimesnės perspektyvos čia manau į gerąją pusę – kils eksportas ir turėtų būt greičiau nei importas (nes pasaulis atsigauna, o mes dar krizensim čia kurį laiką).

Išvada – bent aš nematau, kad krizė baigėsi. Nors kad dugnas, manau sutiksit daugelis, matosi. Laukia ilgas kelias atsigavimo link…

PS. šias mano parodytas komponentes sudėję negausim tikslaus BVP, tačiau tai yra arčiausia ką galima naudoti, iš prieinamų duomenų, BVP įvertinimui.

Raktąžodžiai: bvp, ekonomika, eksportas, GDP, išlaidos, lietuva, praktika, teorija, vartojimas

Kas savaitę darbo birža vis praneša, kas pas ją (ne)gero buvo praeitą savaitę, t.y. truputis duomenų apie bedarbius. Pvz.:

Spalio 1 – 8 dienomis Lietuvos darbo biržose įregistruota 7.900 bedarbių ir 1.133 laisvos darbo vietos. Dar prieš savaitę, t. y. rugsėjo 24 – spalio 1 dienomis darbo biržose įregistruota 5.900 bedarbių ir 1.409 laisvos darbo vietos. VŽ.

Stebiu aš tuos skaičius, bet niekad jų nerinkau ir nesisteminau ir sunku buvo pasakyti pamačius tokį pranešimą, “čia gerai ar blogai?”…

Šiandien 7900 skaičius pasirodė įtartinai didelis, nes paskutiniu metu skaičiai sukdavosi apie 6000. Ir nutariau pažiūrėti kaip gi yra iš tikro. Susirinkau duomenis nuo metų pradžios ir papaišiau grafikų:

Tendencija iki šiandien buvo aiški – naujų bedarbių mažėjo,  vėliau skaičius stabilizavosi ties 6000 ir buvo tik techniniai svyravimai. Šiandien kažkas naujo, nes 7900 jau gerokai išsišoka už “techninių svyravimų ribos”. Skaičius panašus kaip kovo pabaigą. Nors paaiškinimų tam nerandu… Gal sezoniniai svyravimai, o gal tiesiog tas pats techninis svyravimas, o gal ir naujos tendencijos kryptis, bet tikėkimės taip nėra. Nepaisant paskutinių duomenų matyti, kad lyg ir buvo pasiektas dugnas bedarbių skaičiaus augime – stabilizacija.

Kitas skaičius – naujos laisvos darbo vietos (darbo pasiūla). Čia svyravimai kur kas didesni, bet šiaip tendencija nėra bloga – buvo augimas, dabar skaičius nusistovėjo ties vidutiniškai 1300.

Dar vienas grafikas – per savaitę įdarbinti žmonės. Čia visai ryški augimo tendencija, nors paskutinį mėnesį skaičius sumažėjo, tačiau atrodo viskas gan neblogai.

Liūdniausias grafikas, su aiškiausia tendencija – bendras bedarbių (registruotų darbo biržoje) skaičius:

Nors turėtų grafikas judėti logaritmiškai (t.y. būt tarsi spaudžiamas iš viršaus, kad negalėtų greit augt) [nors faktiškai taip ir yra, tačiau per daug mažai], juda jis beveik tiesiškai aukštyn ir kol kas galo nelabai matyti. Pagal bedarbių registruotų darbo biržoje skaičių, šiuo metu nedarbo lygis lietuvoje 13.8% – realiai kur kas didesnis, mat ne visi bedarbiai yra registruoti darbo biržoje. Finansų ministerija prognozuoja, kad vidutinis nedarbo lygis iki metų galo pasieks 14.6%, kitąmet 19.8%.

Aukštas nedarbas tiesiogiai mažina vartojimą, bet kartu ir mažina bendras vartotojų nuotaikas, o tai savo ruožtu dar labiau gilina vartojimo smukimą, nes pradeda nebepirkt ir tie, kurie turi darbą, tiesiog pradeda baimintis jį prarasti ir didesnę dalį pajamų atideda santaupoms. Santaupos, savo ruožtu, ekonomikos teorijoje įvardijamos kaip “negeras” dalykas (diskutuotinas, dviprasmiškas teiginys), todėl, kad jos šiuo, trumpu laikotarpiu, niekuo negali padėti šalies ekonomikai.

Ką noriu tuo pasakyti. Nors minėjau žodį “stabilizacija”, bet pažiūrėjus į paskutinį grafiką, matyti, kad tas stabilumas kol kas atsiranda tik augime – “auga stabiliai”. Todėl dar labai sunku kalbėti apie kokį nors ekonomikos dugną, o juo labiau atsigavimą. Aišku ekonomikoje egzistuoja ir krūva kitų faktorių, kurie gali pasukti viską kita kryptimi, pvz. atsigaunančios eksporto rinkos (vakarų), tačiau daug mes eksportuojame ir į mūsų regiono šalis, kuriose atsigavimu dar tikrai nekvepia.. Taigi trumpai tariant visi skalbiantys “dugnas jau atėjo” siūlau kalbėti atsargiau. Greičiausiai jį pasieksime iki metų galo, tačiau pasiekus dugną džiaugtis nėra kuo. Džiaugtis reiktų prasidėjus atsigavimui, o jis panašu, kad, geriausiu atveju, bus tik kitų metų antroj pusėj…

Raktąžodžiai: ekonomika, krizė, lietuva, nedarbas

Kaip jau žadėjau ankstesniame įraše pasidalinsiu keletu įžvalgų ir pastebėjimų apie Lietuvos investicinę aplinką.

Lietuvos BVP sudaro beveik 50% viso Baltijos šalių BVP (46% jei tiksliau, 2008m.). Lietuva turi Šiauriausią neužšąlantį uostą, yra palankioje geografinėje padėtyje. Pastaraisiais metais ekonomika sparčiai augo. Atrodytų viskas pas mus gerai, turėtume būti patrauklūs užsienio investuotojams, tačiau kažkodėl taip nėra…

Visos šalys skaičiuoja kiek joje investavo užsienio investuotojai ir tas dydis vadinamas “tiesioginės užsienio investicijos” (TUI) (arba man labiau patinka tarptautiniai žymėjimai – FDI (foreign direct investment)). Pas mus 2009m. Q2 pradžioje buvo investuota 32.3 mlrd. Lt. Atrodytų “WOW! Daug!”. Bet… Pats skaičius paprastai savaime ne daug ką pasako, kol jo nepalygini su kažkuo. Palyginkime FDI tenkantį vienam gyventojui mūsų regiono (post-sovietinėse) šalyse (eurais):

Ir ką gi matome – Lietuvos FDI tenkančios vienam gyventojui yra žemiausios regione. Jeigu žiūrėtume dar giliau pamatytume, kad jos žemiausios ir visoje ES. Pažiūrėkim į Estiją – 8.5 tūkst. EUR FDI vienam gyventojui! Ir kuo Estija geresnė nei Lietuva? Pabandysiu šiame straipsnelyje pasigilinti į priežastis.

Kodėl investuotojai nemėgsta Lietuvos ir renkasi kitas šalis? Įstojimas į ES, NATO nepadėjo – nesulaukėme didesnių nei įprastai investicijų (na pardavėme Mažeikių Naftą – augo dėl to solidžiai, bet tas nieko nereiškia). Ir kuo toliau tuo labiau mes prarandame patrauklumą. Visų pirma paminėsiu, kad darbo užmokestis Lietuvoje paskutiniais metais augo rekordiškais tempais, o užsienio investuotojai ieško šalių, kur darbo jėga būtų pigi. Žinoma, pas mus atlyginimai vis dar konkurencingi palyginus su ES ir regionu:

Tačiau už tiek kiek gauna žmonės Rusijoje ar Ukrainoje Lietuviai tikrai nesiryš dirbti. Taigi darbo užmokesčio srityje mes prarandame konkurencingumą.

Kad jau paliečiau darbo rinką, tęskime apie ją toliau. Nors atlyginimai šalyje auga, jie neauga taip sparčiai, kaip auga pragyvenimo kaštai, dėl to tūkstančiai Lietuvių paliko šalį ir procesas vis dar tęsiasi. Blogiausia tai, kad išvyko kvalifikuota darbo jėga. Taip, mes galime pasigirti aukščiausiu “žmonių turinčių universiteto diplomą” santykiu Europoje. Bet ar tai privalumas?.. Ar tai privalumas, kai nėra žmonių, galinčių dirbti statybininko, inžinieriaus ar kt. panašų darbą? Kur šalies patrauklumas, kai visi šalyje vadybininkai ir verslo administratoriai? [Tiesa yra vienas dalykas, kur Lietuva gali pasigirti, tai IT specialistai, jų turime tikrai nemažai ir jie tikrai neblogi lyginant su regionu, gal dėl to mus pasirinko Barclays, svarsto galimybę atvykti Google, Microsoft...]. Masinė darbuotojų emigracija ne tik pakėlė algas Lietuvoje likusiems darbuotojams, tačiau padidino darbo jėgos deficitą. Lietuvos įmonės darbuotojų ieško visur, net Kinijoj… Dėl to regiono šalys, turinčios daugiau pigių darbo rankų, lengvai aplenkia Lietuvą kovoje dėl užsienio investicijų.

Dar prie to paties – nelanksti mokesčių sistema. Pvz soc. draudimo mokesčiai. Galima būtų tarkim nuo tam tikro lygio nemokėti Sodrai, kaip kad buvo Latvijoje (soc. draudimo mokesčio “lubos”), taip pakiltų algos ypač aukšto lygio specialistams ir jų atžvilgiu Lietuva būtų patrauklesnė.

Kitas labai svarbus veiksnys – vidaus rinka. Esame maža šalis, todėl užsienio investuotojai nedaug tegalėtų savo produkcijos realizuoti mūsų šalyje – verčiau steigti įmonę ten, kur daugiau galimybių parduoti ne eksportuojant.

Iš viso svarbiausiais neigiamais aspektais investuotojai laiko biurokratiją bei korupciją, sunkumą gauti reikiamą informaciją, didėjančią problemą rasti kvalifikuotus specialistus ir pasitikėjimo tarp verslo partnerių ir kompetencijos stoką.

Štai kokias didžiausias problemas mato investuotojai (Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis) Lietuvos rinkoje:

Didžiausios problemos: galimybė gauti finansavimą, mokesčių tarifai, biurokratija, infliacija, korupcija…

Tarkim finansavimo galimybės: pirma – sunku gauti paskolą užsienyje, nes valdžia ją papildomai apmokestina. Bankų Lietuvoje daug, bet ar iš tikrųjų?

Bankų turtas mūsų šalyje nuo BVP vienas mažiausių regione (mažiau tik Lenkijoje, bet joje investicijų irgi nėra daug…). Taigi konkurencija bankiniame sektoriuje teoriškai galėtų būti ir didesnė (ne veltui Ūkio ministerija, kalbėjo apie naujo banko atėjimą, tik tos kalbos prigeso paskutiniu metu…). Dėl finansavimo iš užsienio taip pat kažkas daroma, kad palengvinti, tikėkimės rezultatai bus teigiami.

Kaip mus investuotojai mato kitų šalių kontekste (Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis (2009/2010 m. ataskaita)):

Pagal bendrą įvertinimą Lietuva iš 7 valstybių užimą 5-tąją vietą. Nors kitame reitinge “Ease of doing business” (Pasaulio banko sudaromame), mes atrodome visai neblogai:

Aišku tai nėra tas pats reitingas ir rodo jie skirtingus dalykus, pirmajame atsižvelgiama į daug daugiau veiksnių, antrajame tik į verslo kūrimo galimybes.

Susumuokime viską:

Priežastys, dėl kurių užsienio investuotojai vengia Lietuvos:

• Per didelis biurokratizmas, nepakankamai draugiškas valstybės institucijų, ypač žemesniojo lygio biurokratų, požiūris į verslą. Šią problemą akcentuoja daugelis užsienio, o ypač vietinių, investuotojų.
• Per daug smulkmeniškas, kai kurių veiklos sektorių ar sričių reglamentavimas
• Gana sunku tvarkyti reikalus, susijusius su žemės nuosavybe – tai neretai užtrunka net keletą metų. Regionuose, kuriuose labiau tikėtina pritraukti investuotoją, trūksta tam tinkamų ir paruoštų žemės sklypų.
• Lietuvoje nėra nė vienos institucijos, kuri investuotojui galėtų suteikti patikimą ir išsamią informaciją apie įmones, organizacijas, specialistus, potencialius verslo partnerius. Lietuvos ekonominės plėtros agentūra (LEPA) daro tai, ką esamas jos statusas ir galimybės leidžia, tačiau iš principo nėra pajėgi realizuoti šį uždavinį.
• Maža vietinė rinka ir palyginti žema gyventojų perkamoji galia.
• Specialistų rengimo sistema universitetuose ir kitose įstaigose nespėja adaptuotis prie pakitusių reikalavimų, todėl vis sunkiau surasti tinkamą, aukštos kvalifikacijos ir motyvuotą specialistą. Daug gerų specialistų ir darbo jėgos yra emigravę. Atlyginimai pastaruoju metu auga labai sparčiai ir darosi mažiau konkurencingi.
• Nelanksti darbo santykių reguliavimo sistema.
• Kvalifikuotos darbo jėgos deficitas
• Pakankamai ilgai trunka pradėti verslą
• Lietuvos konkurencingumas, nors ganėtinai aukštas krenta kelinti metai iš eilės
• Sudėtinga gauti finansavimą
• Paskutiniu metu ekonomika pasinėrė į gilią recesiją

Yra ir teigiamų dalykų. Veiksniai, kurie daro Lietuvą patrauklią užsienio investuotojams:

[prieš pradedant vardinti, paminėsiu, kad jie minimi visokiose pigmentacijose pristatant Lietuvą užsieniui ir t.t. (nueikit į www.lietuva.lt - rasit ką nors pan.) esmė tame, kad įsiskaitykit ir supraskit, kaip juokingai jie skamba prieš tuos, kurie išvardinti aukščiau]

• Narystė ES, NATO – suteikia vietinėms ir užsienio įmonėms papildomų verslo vystymosi galimybių.
• Išsilavinusi darbo jėga, pakankamai žemas darbo užmokestis
• Žemos komunalinių paslaugų ir pragyvenimo sąnaudos
• Šiauriausias neužšąlantis rytinės Baltijos Jūros pakrantės Klaipėdos uostas
• Tarptautiniai oro uostai vykdantys tiesioginius maršrutus į daugumą Europos miestų (Paskutiniu metu yra problemų Lietuvos aviacijos rinkoje)
• Gerai išvystytas Lietuvos transporto kelių tinklas. Europos Sąjungos transporto komisija apibūdino Lietuvą kaip regiono transporto kelių centrą – 2 iš 10 prioritetinių Europos tranzito koridorių yra Lietuvoje.
• Yra dvi laisvos ekonominės zonos (LEZ)

Darykit išvadas patys, kodėl pas mus retas kuris investuoja. Užsienio investicijos yra labai svarbus veiksnys stabiliam ekonomikos vystymuisi, tačiau ką daro valdžia, kad panaikintų tuos neigiamus punktus apie Lietuvą? Ji nesprendžia problemų – ji ieško naujų investuotojų. Ne nuo to galo juk viskas daroma, pirma ruošiam dirvą (kuriam sąlygas), o po to sėjam (ieškom investuotojų).

Arba kaip skirtingi šaltiniai parodo skirtingus dalykus.

Tai va. Dariau čia tokį nemažą darbą (kurio ištraukom pasidalinsiu kada nors vėliau) apie Lietuvos investicinę aplinką. Darant jį, teko panagrinėti ir įvairius reitingus, kad susidaryti vaizdą kurioje padėtyje yra Lietuva tarp kitų šalių. Užkliuvo Konkurencingumo reitingai. Jų yra du (gal yra ir daugiau, bet radau šiuos du):

• Pirmas: The IMD World Competitiveness Yearbook (WCY)
• Antras: The Global Competitiveness Report 2009-2010

Nagrinėjant prasideda skirtumai:

• Pirmąjame Lietuva užima: 31 poziciją
• Antrąjame: 53

Aišku, pirmąjame yra tik 57 šalys, antąjame 133, taigi šitą dalyką galima atleisti. Įdomesni dalykai prasideda, kai Lietuvą pradedu lyginti su regiono šalimis (nes tik tarp jų Lietuva man buvo įdomi) (Lietuva, Latvija, Estija, Čekija, Slovakija, Vengrija, Lenkija):

Pagal Pirmą reitingą šalys išsirikiuoja taip:

1. Čekija 29 [28]
2. Lietuva 30 [36]
3. Slovakija 33 [30]
4. Estija 35 [23]
5. Lenkija 44 [44]
6. Vengrija 45 [38]
7. Latvija #N/A

[x] – 2008m. vieta reitinge.

Iš čia matyti, kad per metus Lietuva aplenkė Estiją ir  Slovakiją. Na ėmiau ir patikėjau tuo, BET skaitau šiandien delfi straipsnį, kad ir Pasaulio ekonomikos forumas išleido savo konkurencingumo reitingą. Na galvoju pažiūrėsiu kaip čia. O jame rezultatai tokie:

1. Čekija 31 [33]
2. Estija 35 [32]
3. Lenkija 46 [53]
4. Slovakija 47 [46]
5. Lietuva 53 [44]
6. Vengrija 58 [62]
7. Latvija 68 [54]

Žiūrim, kad čia Lietuva patapo regiono outsaidere (pirmame reitinge regione buvo 2, o šiame 5ta. Ir gaunam, kad Lenkija ir  Slovakija aplenkė Lietuvą.

Tai dabar kuriuo man reitingu tikėti? Matyt reik investuot į Čekiją, kuri abiejuose reitinguose aukščiausiose vietose

Šiaip jau labiau pasitikėčiau Antruoju – Pasaulio ekonomikos forumo indeksu, vien dėl to, kad jis pateikia platesnį reportą su daugiau paaiškinimų ir skaičiavimo metodikomis.

Jei tyngit ieškoti reitingų, gali parsisiųsti čia:

WCY: scoreboard

Word Economic Forum: GCR20092010fullreport

Raktąžodžiai: konkurencingumas, lietuva, nesutapimai, palyginimas

Eilinį kartą, skaitydamas kokią pievą užsikabliuoju parašyti ką nors, kaip atsaką. Taip šiandien vėl kalbėsim apie bankus. Skaitau gi straipsniuką ir krūvą kaltinimų į bankų daržą, kurie nėra pagrįsti. Visi, kažkaip įsivaizduoja, kad bankas tai čia ele kažkokia dieviška institucija nuo kurios viskas priklauso, ir atrodytų, kad jei tik bankai panorėtų, pamojuotų stebuklinga lazdele ir viskas šalyje pasitaisytų. Bet juk bankai yra tiesiog pelno siekiančios organizacijos. Lygiai tokios pačios kaip Maxima, VST ir pan, tik veiklos pobūdis skiriasi. Tai kodėl neprašyt Maximos, kad ji viską išgelbėtų?

Bet ne visai apie tai aš čia. Na apie tai, tačiau ne tokiu stiliumi, nebūsiu žurnalistas, kuriam svarbu įbrukt kažkokią ideologiją į galvą nesiremiant jokiais faktais. Taigi griebkimės straipsnio ir pagrįstų komentarų į jį.

Didieji bankai, visų pirma švediškieji, verslui kreditus dalija vangiai, nedalyvauja Vyriausybės verslo kreditavimo programoje, nenori prisiimti ir minimalios rizikos, o Lietuvoje uždirbtą kapitalą kreipia į savo tėvynę. Tik lietuviškieji ir keli užsienio bankai dalija mikrokreditus, kurių pusę palūkanų dydžio dengia valstybė.

Pažiūrėkim į naujų paskolų įmonėms grafiką (naujų, tai reiškia išduotų per mėnesį):

Pažiūrėkim kokiam lygyje dabar išduodamos paskolos, o gi 2007-06. Labai normalus paskolų išdavimo lygis. Prisiminkime, kad dabar krizė! Burbulas sprogo! Jis turi subliūkšti sprogęs. Tai ir atsitiko. Tai ko čia pergyvent, kad paskolų bankai neišduoda? Išduoda ir po >2mlrd. Lt kas mėnesį! Minimi lietuviški bankai dalina valstybės paskolas (tai ko čia juos girti? Ne bankas geras ir pinigus duoda, o valstybė), bet tos valstybės paskolos yra lašas jūroje. 100mln per kelis mėn vs 2mlrd. kas mėnesį. Nedalyvauja verslo kreditavimo programoje? Dalyvauja (pažiūrėkit į grafiką), tik ne valstybės, kaip jau minėjau tas 100mln. Lt yra lašas jūroje.

Lietuvoje uždirbtą kapitalą kreipia į savo tėvynę

Kokį uždirbtą kapitalą??? Pažiūrim į bankų pirmo pusmečio rezultatus:

Tik pora mini-bankelių sugebėjo kažką minimaliai uždirbt. Taigi klaida formuluotei teiginio. O kitas dalykas, kodėl kai kurie bankai grąžina pinigus į savo motininius bankus? Atsakymas labai paprastas. Iš kur pas banką pinigai kad jis galėtų dalinti paskolas? Manot iš indėlių? Na dalis taip, tačiau jei vien iš indėlių dalintų paskolas tai tas pirmas grafikas ne taip atrodytų, o paskolų būtų išduodama kur kas mažiau. Bankai norėdami išduoti paskolas, patys skolinasi iš savo motininių bankų. O skolas juk reik grąžint? Tai va ir atsakymas – vyksta skolų grąžinimas.

Ar ieškoma saugiklių, neleisiančių nuskurdinti piliečių stambiausiems užsienio bankams, pakėlusiems palūkanas už išduotus kreditus, kai toks aukštas VILIBOR lygis

Pala pala pala. Kodėl vėl bankus kaltint, kad aukštas Vilibor? Na taip, pagal bankus jis nustatomas, BET banko rizika negali būti mažesnė, nei valstybės rizika. Pažiūrim už kiek skolinasi valstybė litais.  Paskutinis obligacijų platinimas buvo už vidutinius 8.7% metams. T.y. trumpai tariant, kad bankas pats negali pasiskolinti pigiau, kad galėtų pigiai paskolinti gyventojams ar įmonėms. O prisiminus, kad tai pelno siekianti įstaiga – ji nelys į nuostolius.

Dar tęsiant vilibor temą, dažnai kaltinimai krypstą į skandinaviškus bankus, ele jie kelia VILIBOR, o lietuviški bankai šventieji… Tai va, galiu paneigti šitą mitą. LB pradėjo skelbti tarpbankines palūkanų normas. Aš pradėjau jas stebėti. Ir paėmiau pateiktų reikšmių mėnesio vidurkius, taigi kurie bankai teikia didžiausias palūkanas:

Žiūrėkit į paskutinį stulpelį, Žalia spalva rodo reikšmes virš vidurkiu, rausva žemiau vidurkio. Tai Kelia palūkanas: ŠB, ŪB, Nordea, DnB Nord, leidžia jas žemyn Danske, Swedbank, SEB. Taigi tarp keliančių yra abu lietuviški bankai. Myth busted! PS. pažiūrėjus į skaičius, matyti, kad skirtumai nėra drastiški ir vis bankai gan vienodai nustato palūkanų normas.

Ar bankai ruošiasi perimti žmonių turtą?

Jeigu žmogus mokus – tikrai ne. Jei nemokus, tai čia jau jo problemos. Šiaip, bankui perimtas turtas yra nuostolingas, jam reikia rūpintis, kaip jį realizuoti, realizuojama paprastai žemesne kaina. Nieko gero. Taigi bankų tikslas nėra turto atėmimas. TAČIAU, kaip jau minėjau anksčiau, bankai patys skolinasi, kad galėtų paskolinti gyventojams. Jeigu gyventojas nemoka paskolos, bankas turi savo kreditoriams mokėti iš savo pinigų, tai eina į nuostolius. Jeigu jau nebėra kur dėtis, bankas neturi kitos išeities, kaip perimti turtą ir jį pardavus, kiek įmanoma mažinti nuostolius (pelno siekianti įstaiga 0- bet kas elgtųsi lygiai taip pat).

Nedevalvavus lito?

Neatsibodo dar tas pats klausimas? Jei latviai sugebėjo nedevalvuot per tokį chaosą jų pinigų rinkoje, tai manau atsilaikysime ir mes. Iš tų spekuliacijų naudos vis tiek jokios nėra…

Čia matyt lietuvio būdas kaltinti ką nors apart savęs. Patys ėmėm paskolas, o dabar jų negalim grąžinti. Sakot bankininkai įtikino imti? O kur jūsų galva tuo metu buvo? Manot, bankai patys siekė tokių nesąmonių kokie dabar rinkoj dedasi? Pažiūrėkit į bankų nuostolius ir suprasit, kad tikrai patys nenorėjo ir patys yra suinteresuoti grįžti į tuos “senuosius geruosius laikus”. Visiem dabar nelengva, o bankai ne išimtis. Tai gal vieną kartą baigiam tas nesąmones ir verčiau pakalbam kaip subalansuoti biudžetą?

Raktąžodžiai: bankai, krizė, nuotoliai, palūkanos, paskolos, populizmas, vilibor

Pasirodė mūsų antro ketvirčio BVP (-22.4%), pasirodė Latvijos (-19.6%) ir Estijos (-16.6%). Atrodo, kad Lietuvoj blogiausia, Estijoj geriausia. Bet ar tikrai? Pabandžiau atrasti kampo, kad pateisinti mūsų kritimą

Visų pirmą nupiešiau, ketvirtinių BVP pokyčių grafiką:

Iš jo matyti, kad Lietuva pradėjo kristi vėliausiai, bet nepaaiškina, kam iš tikrųjų blogiau. Galvojau kitą rakursą. Ir sugalvojau. Paėmiau metų BVP (keturių ketvirčių BVP sumą) sunormalizavau dydžius ir nupiešiau grafiką:

Bingo! Matyti kur kiekviena šalis grįžo. kaip matome Latvijos BVP nuo aukščiausio taško smuko tarsi daugiausia, bet realiai grįžo ne tiek daug, nes prieš tai augimas buvo didelis. Lietuvoje smukimas vidutinis ir grįžom į praeitį mažiausiai iš Baltijos šalių. Na o Estija… O estija grįžo daug, nors nuo piko nukrito nedaug, tačiau jos augimas buvo lėtas, ir tas sąlyginai nedidelis kritimas turi daug įtakos. Taigi, nors mūsų BVP krito daugiausia – pas mus nėra blogiausia.

Pastaba. Čia tik formalus skaičių nagrinėjimas, kuris neatspindi visos realios situacijos.  BVP imti ketvirčių to meto kainomis, todėl čia neeliminuota infliacija ir kiti veiksniai.

Statistikos departamentas paskelbė, kad Lietuvos BVP antrąjį ketvirtį smuko 22.4% (arba 18.1% pusmečio). Pamačiau ir išsižiojau. Na tikėjausi didesnio smukimo… Bet tiek? Na jau ne… Pasirodo esame didesnėj šiknoj duobėj, nei maniau…

Va taip va atrodo ketvirtiniai BVP pokyčiai:

Atrodo nelabai gražiai…

Nors labiau įsigilinus. Eksportas antrąjį ketvirtį smuko dar labiau nei pirmąjį, mažmeninė prekyba taip pat, pramonės produkcija irgi, o BVP pernai tik Q3 pasiekė piką, tai ir reikėjo tikėtis didelio nuosmukio… Nors šio ketvirčio BVP palyginus su pirmu ketvirčiu sumažėjo ne tiek jau daug – 1.1%, vadinasi smukimas įtakotas praktiškai dėl to, kad pernai BVP buvo labai aukštas, o ne dėl to, kad čia kažkas žymiai pablogėjo. Kas bus kitą ketvirtį? Spėju bus dar gražiau, nes kaip sakiau – pernai BVP pasiekė piką, o kitų ženklų rodančių realų atsigavimą kolkas nėra…

(c) eduinreview.com

Ekonomikos nuosmukis Lietuvoje jau atrodo gerokai įpusėjęs ir jau tuoj-tuoj turėtų pasiekti dugną, tačiau bankus krizė pasiekė pavėluotai ir ji berods pradeda kaip reikiant įsisiūbuoti. Nors pasaulyje, bankai panašu, kad jau pradeda atsigauti… Štai kokie pusmečio rezultatai kolkas pasirodę:

• Swedbank: 351 mln. Lt nuostolio (su 708mln. Lt atidėjinių blogom paskolom, kas sudaro apie 4.8% viso paskolų portfelio).
• SEB: 225 mln. nuostolio (su 286 mln. Lt atidėjinių, kas yra 1.5% nuo paskolų portfelio)
• DnB Nord: 136mln. Lt nuostolio (295 mln. Lt atidėjinių, 2.7% nuo viso portfelio)
• Nordea: 6mln. Lt nuostolio (38 mln. Lt atidėjinių, 0.6% nuo viso portfelio)

[na dar yra MB, ŠB rezultatai, bet jie ne tokie įdomūs...]

O Šarkinas paskelbė bendrą bankų rezultatą: 628 mln. Lt [priminsiu, kad pernai per visus metus buvo uždirbta 867 mln. Lt grynojo pelno, vadinasi, kad per pirmus 6 šių metų mėnesius, bankai beveik sunaikino visą savo praeitų metų uždarbį], o taip yra dėl to, kad yra daug žmonių ir įmonių nesugebančių grąžinti paskolų. Bendra atidėjinių suma per pusmetį pasiekė 2 mlrd. Lt ir sudarė 3% nuo viso paskolų portfelio [kas yra dofiga labai daug].

Na padėtis aiški – bankams atėjo sunkūs laikai. O dabar eisiu prie to, dėl ko sugalvojau parašyti šitą įrašą. Toks jau darbas stebėti bankinį sektorių, t.y. skaityti visas susijusias naujienas ir pan. Šiandien beskaitydamas Lietuvos Banko valdybos posėdžio apžvalgą, radau tokius žodžius:

Valdyba priėmė sprendimus, kuriuos vykdydamas bankas „Swedbank“, AB turi stiprinti kapitalo bazę.

Na šiaip nieko nepasakantis sakinys. TAČIAU. Skaičiau naujienas toliau ir radau vieną straipsniuką (kur rašoma būtent šita posto tema), o ten buvo sakinys:

„Su visai bankais sutarta, kad priartėjus prie ribos, bankai didins įstatinius kapitalus“.

Irgi ne daug ką pasako. BET sujungus šiuos abu nedaug pasakančius sakinius, gauname: Swedbank priartėjo prie ribos ir turi stiprinti kapitalo bazę. Kas privertė padaryti tokią išvadą? Va būtent, 350mln. Lt nuostolis ir 700mln. atidėjiniai Swedbank’e. Pernai per visus metus Swedbank uždirbo 380mln. Lt – vadinasi jis jau suvalgė viską ką pernai uždirbo. Pasirodė ir žinutės apie darbuotojų skaičiaus mažinimą, o darbuotojai atleidžiami, tik esant tai “ribai”…

O dabar “disclaimer’is” Šiaip anksčiau kažkas buvo nubaustas už melagingas žinutes į Swedbanko daržą ele jis gali bankrotuot – Tai PRANEŠU, kad šis postas neskelbia nieko panašaus. Tai yra subjektyvi nuomonė, teigianti, kad labiausiai krizė šiuo metu yra paveikusi būtent šį banką ir nieko daugiau. Patirtas nuostolis jokiu būdu nereiškia, kad įmonė nebeišsikapstys, juo labiau tai yra pusmečio rezultatai, kurie iš esmės yra tik “popieriuje”, antras pusmetis greičiausiai bus ne toks negailestingas…