Gero skaitymo ir savaitgalio! sra-0522-0529-public

Jau seniai galvojau kad Firefox man nebepatinka. Taip naršyklė puiki, turi daug įskiepių ir ten jau ne naršyklė, o kažkoks interneto-centras. Tarkim darbe man Firefox beveik būtinas, nes visokie plaginai gerokai palengviną darbą susijusį su internetu. Bet tarkim namie aš plaginais beveik nesinaudoju – man tereikia paprasto naršymo. O kada naršai paprastai norisi ir greičio, o Firefox tikrai nėra greita. Taigi parsisiunčiau Chrome 2 ir Safari 4.0 beta.  ir nusprendžiau pratestuoti kas geriau. Visų pirma nuo matyt geriausio naršyklių greičio testo Peacekeeper:

Taigi Safari duoda į kaulus visiems, bet Chrome atsilieka mažai, o Firefox dvigubai. Pasižiūrim į detalius rezultatus:

Pagal sauguma IE8 visiems duoda į kaulus:

Atmitis (atidarius tik vz.lt svetainę) ir Acid 3 testai:

Acid  3 šimtukus surinko tik Chrome ir Safari. Atminties mažiausiai valgo IE8, tada Chrome.

O dabar jausmas dirbant. Žinoma įpratimas su Firefox daug simpatijų skiria šiai naršyklėj, tačiau aš manau apsisprendžiau, kad FF nenaudosiu daugiau namie. Todėl lyginsiu tik Safari ir Chrome. Nedaug naudojausi viena ar kita, tačiau Chrome man limpa labiau. Nors išvaizda panašios abi naršyklės, tačiau safari ant Windows 7 viršutinė juosta kažkaip lievokai atrodo kampe, labai jau skaidriai ir kažkaip ne taip. Chrome tvarkingiau viskas, aiškiai matyti kur tabai, o ant Safari dar reik paieškoti

Na pagal testus Safari su Chrome pakankamai lygiaverčiai konkurentai. Tačiau yra vienas dalykas. Safari man toks vaizdas dirba lėčiau (ir mažiau stabiliai) (nors testai sako ką kita), beto berašant šį įrašą ji užlūžo dukart tai įrašą baigiau su Chrome. Bandysiu dar dabar naudotis tiek Safari tiek Chrome ir žiūreti, kas vertas mano “default browser” O gal grįšiu prie FF

PS. Testavimo sąlygos gal nebuvo idealios, tačiau vienodos visom naršyklėm ir atitinkančios mano kompiuterio naudojimą.

Sakysit kokią nesąmonę aš čia užvėliau, juk krizė dar nesibaigė… Na jei į krizę žiūrėsim plačiai tai gal ir nesibaigė, bet vienas geresnių krizės atspindžių, kuris labai greit sureaguoja tiek į krizės pradžią tiek į pabaigą yra akcijų indeksai. Juk akcijos jau seniai buvo nusmukusios daug, kai oficialiai buvo paskelbtos recesijos. Dabar vyksta priešingai, ekonomika dar šiknoj duobėj, o akcijų indeksai kyla, išvada – ne užkalnų krizės galas. O kada akcijos suprato, kad krizei jau ateina galas? Visi kažkaip praleido tą dieną, matyt dar bijo, kad gali vykti korekcija ir nusmukti viskas dar daugiau, bet aš nemanau [žinoma istorijoje visko yra buvę ir gali būti dabar], kad taip nutiks ir dugnas jau pasiektas, taigi kada baigėsi krizė?

Spauskit kad padidintumėt

Čia grafike datos matosi neaiškiai, bet analizuojant duomenis matyti, kad žemiausi taškai buvo pasiekti:

S&P500: 2009.03.09

DJ Euro Stoxx 50: 2009.03.09

Nikkei 225: 2009.03.10

OMXVGI: 2009.03.10

Kadangi prima prekyba vyksta vakaruose, tai galima teigti, kad krizė baigėsi 2009.03.09! Reik įsirašyti šią datą į kalendorių (švęst reiks ).

Dar įdomu kas gi nutiko per tą krizę, ir kada ji formaliai prasidėjo (akcijų rinkose). Taigi indeksai maksimumus buvo pasiekę:

S&P500: 2007.10.09

DJ Euro Stoxx 50: 2007.07.16

Nikkei 225: 2007.07.09

OMXVGI: 2009.10.08

[esat laimingi jei iš akcijų rinkų pasitraukėte tuo metu

Krizė truko (dienomis):

S&P500: 517

DJ Euro Stoxx 50: 602

Nikkei 225: 610

OMXVGI: 519

Per tą laiką indeksai (nuo max iki min taško) smuko:

S&P500: 57%

DJ Euro Stoxx 50: 60%

Nikkei 225: 61%

OMXVGI: 75%

O vaizdžiai tai atrodo taip:

Spauskit padidinimui

Sveiki grįžę 12ka metų atgal! Sėkmės darbuose viską atstatant

Ne taip seniai rašiau, kad susirūpinau asmeniniu SEO (t.y. paieškos apie mane rezultatais). Tada tvarkiau, tryniau ir pan įvairius duomenis apie save internete. Šiandien sugalvojau pasitikrinti rezultatus, kas gi iš to gavosi. O gavosi visai neblogai:

Eiliškumas praktiškai toks kokio ir norėjau Taigi darbai nebuvo veltui

Bandom dalyvauti Blogatone. Daug nesiplėsiu, o mano siūlomi tinklaraščiai:

1. Mano.Namas – paprastas, retai atnaujinamas tačiau ilgalaikis projektas. Žmogaus patirtis perkant ir įrenginėjant namą – įdomu visiems planuojantiems tą daryti.
2. Nestabdom - du jaunuoliai bando iš naujo atrasti pasaulį ir dviratį.
3. marpeta - “eilinis blogas. pasakoju apie ryte plautą mašiną ar „koks šiandien kamštis buvo prie Holiday Inn’o“. koncepto ir idėjų čia neieškokite. rašau sau, galite nebekartoti, kaip neliux čia viskas.”
4. Justas Šaltinis – apie finansus, rinkas ir pan.
5. Anarchistas - kitoks, bet teisingas požiūris į Ekonomiką, politiką, finansus.

Ne patys žinomiausi, tačiau verti dėmesio.

Tęskit estafetę!

Jau šį savaitgalį toks fotogeniškas oras buvo, kad unreal. Ir baigiu nusigraušti nagus, kad negalėjau normaliai fotkint: pirma nebuvo laiko, antra nebuvau pasiėmęs visos reikiamos yrangos

Vakar teko garbė paklausyti dviejų gerai žinomų savo srities guru:

1. Teatro režisieriaus Gyčio Padegimo.

2. Istorijos profesoriaus Alfredo Bumblausko.

Pirmasis kalbėjo tema “Kūrybinės energijos pažinimas ir ugdymas” antrasis “Lietuvos tapatybė”. Abu pranešimai buvo tiesiog nuostabūs, todėl norėčiau pasidalinti kruopelyte to ką išgirdau ir sužinojau.

Pradėsiu nuo Gyčio Padegimo temos. Nustebino šio žmogaus iškalba ir sugebėjimas dviem valandom žmones priverst susitelkti tik ties jo dėstomom mintim. Pokalbio pradžia buvo keista, sudėtinga, iš pradžių pagalvojau, kad nieko nesuprantu apie ką jis kalba ir ką nori pasakyti, galvojau, kad teks kentėt dvi valandas, tačiau netrukus situacija pasikeitė, iš dėstomų minčių kruopelyčių pradėjo dėliotis viena didelė ir gili tema. Čia aš tik pateiksiu keletą minčių, kurias išgirdau ir jos niekam nepaliks įspūdžio – sakysit ir taip viskas aišku, tačiau kada tai išgirsti iš kūribingumo guru tai yra visai kitoks jausmas. Pagrindinės idėjos:

1. Esame vartojimo aukos, nemokame džiaugtis gyvenimu, technologijos ir viskas kas patiekta kaip ant lėkštutės traumuoja žmogaus vaizduotę, kūribingumą.

2. Esame pikti, visur matome tik blogą ir apie tai galvojame ir net nesusimąstydami apie tai tą blogį siejame aplinkui (grįžtam namo suserzinę, trenkiam durim, o dėl to turi kentėti ir mūsų šeima).

3. Pamirštame, kad galima džiaugtis labai smulkiais dalykais. “Prisiminkime vaikystę, vasarą. Kiek mes laukdavom pirmosios braškės, ją įsidėdavom į burną, ir net nevalgydavom o laikydavom burnoj, o kai suspausdavom, mus užliedavo emocinis orgazmas. Šiais laikais to nebėra, braškių galime nusipirkti net ir žiemą, todėl vasarą džiaugsmo maža….”

4. Nebeturime vaizduotės. Visur matome tik tai kas yra. Ištremtieji Lietuviai,  per sniegynus tempdami rąstus, negalvojo apie tai kad jie Sibire, kur šalta ir nejauku – vaizduotėje jie būdavo Lietuvoje – jautėsi, vasarą dirbdami savo žemę. [Čia buvo labai įdomus pratimas kurio dėka kiekvienas vėl pergyvenom vienerius savo vaikystės metus - buvo unreal]. Visur viską ir visada reikia įsivaizduoti.

5. Kiekvienas žmogus turi tą “aukštesnįjį AŠ” – kuris yra mūsų gyvenimo variklis. Deja nedaugeliui pavyksta jį atrasti laiku, o kitiems nepavyksta to padaryti iš vis.

6. Kada jauti antipatiją žmogui – reikia matyti ne iškamšą, o tą aukštesnįjį jį. Įsivaizduoti koks jis galėtų būti. Pamiršti viską kas blogo. Pasakojo, kaip Čechovas mokė savo mokinius, sakydamas, kad kada tu vadini – scenoje turi viską pamiršti ir pamilti savo partnerį, nesvarbu koks jis būtų ne scenoje.

7. Turime stengtis atrastį savo “auktesnįjį AŠ” ir suteikti jam peno vystytis, o kuomet mes atrandame save ir naudojamės tuo – kuriame (kad ir kas tai būtų) ta gera kūrybos energija grįžta vėl mum, ir tada galime kurti vėl ir vėl ir dėl to jausti pasitenkinimą.

8. Žmogus yra laimingas ne vartodamas, o kurdamas. Ar esat kas valgę kaime močiutės duoną? Ar galimą ją palyginti su maximos duona? NE. Net jei ir skonis būtų panašus, valgydamas jausi pasitenkinimą.

Antrasis kalbėjo A. Bumblauskas, visai kitokia tema “Lietuvos tapatybė”. Temos esmė buvo paaiškinti kodėl Lietuviai yra tokie kokie yra. Čia aišku sunku vėl perteikti viską, bet pabandysiu glaustai.

1. Ką mes vadiname ir laikome Lietuvybe? Ar tai cepelinai su šaltibarščiais? Ar tai klumpakojis? O gal tai pagonybė? Gal Vytautas ir Gedimino pilis? O gal Maironis su Basanavičium? O gal Žalgiris ir alus? Sakysit viskas. Bet taip nėra. Visos mūsų ele tradicijos yra susimaišę, neatskiriamos kas yra Lietuvių, kas Lenkų, o kas Rusų…

2. Išskirtos buvo trys epochos: Aušrininkų (su Kudirka ir pan), prieš-aušrininkų (vytautas, gediminas ir pan), ir po -aušrininkų (šie laikai). Tai yra trys skirtingos epochos su visiškai skirtingom tradcijom, pažiūrom ir pan, kurių net negalima suplankt  į vieną.

3. Pagonybe nėra ko didžiuotis. Jei ne krikčionys – būtume dar lakstę be kelnių miškuose. Jei būtume apkrikštyti anksčiau ir geriau – dabar būtume visai kitokie ir galėtume lygiuotis į didžiąsias vakarų valstybes.

4. Šaltibarčiai ir cepelinai nėra lietuviški patiekalai. Vieninteliai tikri lietuviški dalykai yra samanė (ne degtinė, o ruginukė), saliamis ir kumpis (nors anksčiau jie nebuvo tokie kokie yra dabar).

5. Esame pikta karinga tauta, lenkai mūsų priešai, rusai priešai, žydai priešai o latviai buvo mūsų plėšimų objektas. Jei būtume sugyvenę taikiai su šiom tautom, dabar galėtume būti visai kitokie… O žalgirio mūšio niekas nežinojo, kol jo neišaukštino Rusai – nes ta pergalė buvo svarbi rusam, kaip rytų pergalė prieš vakarus. Žalgirio mūšiu nėra ko didžiuotis…

6. Nors ilgą laiką Lietuvoje buvo kalbama tik lenkiškai o Lietuvių buvo mužikų kalba, negalima teigti, kad viską pastatė lenkai (nes būtent tuo metu atsirado gražiausias Vilnius), nes statė ne lenkai, o tik lenkiškai kalbantys lietuviai.

7. Lenkija ir Lietuva yra svarščius ar skelbti karą Rusijai ar ne? Trūko tik dviejų balsų ir būtume paskelbę – ir būtume turėję ne taip mažai šansų laimėti ir parodyti Rusam ir kur kojos dygsta, bei užsitarnauti pagarbą ne vienam šimtmečiui.

8. Kada lenkai buvo atėmę Vilnių, prieš karą. Didžioji Britanija su Prancūzija, siūlė Lietuvai susigrąžinti Vilnių ir savo sąjungą, vienintelė sąlyga buvo Lietuva ir Lenkija sudaro karinę sąjungą ir laiko frontą nuo Rusijos. BET, nebūtume Lietuviai… Pasakėme, kad nebus sąjungos su lenkija. O tada prasidėjo karas ir visi žinom kuo tai baigėsi…. O kas būtų buvę, jei D. Britanija ir Prancuzija būtų mūsų sąjungininkės?…

9. Neturime kuo didžiuotis. Neturime savo kultūros. Viskas suformuota rusų, lenkų ir kitų. Visu mūsų sprendimai priimami buvo kvaili ir nelogiški (lyg dabar kitaip..)

10. Šv. Onos bažnyčia buvo statyta su mintim, kad ji bus tiek provoslavų tiek katalikų bažnyčia (2 in 1).

Pabaigai išgirdome 8 tezes apie Lietuvybę, kurios gerai atspinti esmę ir ką norėjo jis ir aš pasakyti, tik nepatingėkit įsiskaityt ir įsigilint:

Nesigailėkime, kad pas mus puodai ir civilizacija vėluoja 3000 metų. Vėlyviausio krikšto šalis vienintelė Europoje turėjo atlikti civilizacinį šuolį –  džiaukimės, kad Nesvyžiaus ir Vilniaus šv.Kazmiero bažnyčios yra to paties laiko kaip ir Il Gesu bažnyčia Romoje.

Neieškokime Tėvynės patriarchų ieškotos, bet taip ir nesurastos ir nesurandamos dingusios pagoniškosios baltų Atlantidos; atsigręžkime į Baroką, kuriame susikūrė Vilniaus didybė ir Lietuvos europietiškoji savastis.

Nesigailėkime ir neklauskime, kur dingo Vytauto didvalstybė; kelkime klausimą – kaip šalis be resursų tapo ryčiausia, tačiau integralia Vakarų kultūros šalimi. Vytautas – ne mūsų tapatybės kulminacija, o mūsų kelio į Europą pradžia.

Susigrąžinkime į savo atmintį visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos istoriją; susigrąžinkime Lietuvos piliečių ir patriotų patirtį, sukūrusią Lietuvos Statutus ir ankstyviausią Europoje Gegužės 3-iosios konstituciją; susigrąžinkime maksimą – esame įstatymo vergai, kad būtume laisvi.

Neieškokime lietuvių Lietuvos istorijoje, kaip siūlė Adolfas Šapoka – juk viskas šioje istorijoje priklauso ir lietuviams. Prisiminkime senosios Lietuvos „lietuvių naciją“, apjungusią įvairiakilmę, įvairiakalbę ir daugiakonfesinę bajoriją. Iš šios „natio lituana“ pilietiškumo sampratų gali pasimokyti ir XXI amžiaus Lietuva.

Atsigręžkime į Vilniaus istorinį išskirtinumą – tai vienintelė Europos sostinė, stovinti ant dviejų pasaulių – lotyniškojo ir bizantinio – ribos. Pamatykime Lietuvą kaip šiauriausią ir ryčiausią katalikišką šalį, apjungusią dideles stačiatikių erdves ir sugebėjusią sukurti taikų sambūvį tarp šių dviejų kultūros tradicijų, o kartu tapti 10 konfesijų ir religinės tolerancijos šalimi. Vilnius – ne tik Vakarų kultūros forpostas, bet ir supratimo tiltų tarp Rytų ir Vakarų tiesėjas.

Pamatykime XIX – XX amžiaus karų, sukilimų ir rezistencijų istoriją kaip kovą ne tik už Lietuvą ir jos Nepriklausomybę, bet ir už Europą bei Laisvę. Mokykimės iš Lietuvos ir Europos idėjos herojų – nuo Jokūbo Jasinskio iki Juozo Lukšos-Daumanto; mokykimės iš išdavysčių  – nuo Targovicos iki …

Džiaukimės Lietuvos ir Vilniaus istorija – su visais iššūkiais, tragedijomis ir džiaugsmais; tai – mūsų istorija, tai – mūsų laiko pilnatvė.

Abu kalbėtojai buvo nuostabūs ir išdėstė daug auksinių minčių. Sorry, jei blogai ką perteikiau…

WolframAlpha

Teko jau ir anksčiau skaityti, kad kuriama naujos kartos paieškos sistema – WolframAlpha. Nors pastarosios net negalima vadinti paieškos sistema – tai yra smegenys – kurios remiantis matematika – atsakymą apskaičiuoja (žinoma naudojamos ir duomenų bazės). Pavyzdžiuj, įvedame “Vilnius”:

Gauname pagrindinę informaciją, ir net dabartines oro sąlygas. Daug įdomesni rezultatai įvedus pvz. “yahoo google” – gauname krūva duomenų apie abi kompanijas, akcijų indeksus ir dar bala žino ką. Pagal pageidavimą sugeneruos pdf’ą.

Na informacijos turizmui ar ką apsirengti čia gal ir nerasime, bet čia labai padės studentam – kurie neturi galimybės įsigyti (na nukosėti visada galima, bet ar reikia?) kokios matematinės programos. Pvz. įvedam kokią nesąmonę “x^2-5*x^5*cos(x)” ir stebimės kiek daug galima iš to skaičiaus išpešti.

Bet ne tik matematikam. Čia informacijos ras tikrai ne vienas. Siūlau pavartyti pavyzdžių biblioteką ir įsitikinti patiems. Tiek visko bilekiek kad sunku suvokt info apie IP adresą, captcha generavimai, visos įmanomos vienetų konversijos, grafikų piešimai, orai, astronominiai skaičaivimai, informacija kiek baltymų ar kitų medžiagų įvairiuose produktuose (įveskit “apple” spauskit enter ir tada nuorodą “as fruit” (nes kitaip mes kompaniją apple)), galiausiai ras kokių raidžių trūksta žodyje, pvz. įvedat “p__ea___e” išmes “pineapple”

Tarkim galima pažiūrėti koks oras jūsų mieste buvo jums gimstant. Pvz mano gimimo dieną Druskininkuose buvo apie +2 šilimos (nepamenu tai negaliu patvirtitnt )

Vienu žodžiu “nuostabu“! Siųlau eiti ir pasižaisti. O tiems kam patiks įsidiegti į firefox’ą WolframAplha paieškos įskiepį.

Aišku, tai ne konkurentas googlui – bet čia visai skirtingi dalykai ir va būtent taip aš suprantu “naują paieškos sistemą”, tai ne naujas dizainas ar kitos rezultatų atvaizdavimo būdas – o visai kita koncepcija, šaunu kad yra tai suprantančių ir judančių teisinga linkme.

… (šeštadienį) teko pabuvoti vestuvėse (mano sužadėtinės (kuri pirmoje nuotraukoje) sesuo tekėjo). Be viso to reikalo, kad buvau vyr. pabrolys,  teko įdomi patirtis ir (bent man) garbė pabūti vestuvių fotografu (kadangi esant vyr. pabroliu, ne visas akimirkas galima užfiksuot, buvo ir dar vienas fotografuojantis). Nors buvo baisu, kaip susitvarkysiu ir ar viskas bus gerai, manau kad rezultatu neturėtų nusivilti jaunieji, nes aš pats save vertinu visai kritiškai, bet mano akim kadrų gavosi neblogų

Pasirinkau fotografo kelią, kai niekam neliepiu pozuoti, tiesiog buvau pabroliu ir fiksavau veiksmą, emocijas (aišku yra kadrų ir kur pozuoja, bet didžioji dauguma reportažinio stiliaus). O štai ir keletas akimirkų iš vestuvių (o viso padariau 900 kadrų).

Mano sužadėtinė ir vyriausia pamergė:

Jaunikis:

Jaunoji dažo lūpas pamergei:

Pabroliukas su pamerge:

Jaunieji:

Dar viena akimirka, kai niekas nematė, kad fotkinu:

Krentam, terliojam rūbus, bet juk linksma:

Naudota technika: Olympus E-420 + ZD 14-54 f/2.8-3.5 objektyvas+išorinė blykstė.

Gero skaitymo: sra-0508-0515-public