Paskutiniu metu įdomiai pradeda atrodyti trumpo laikotarpio (iki mėnesio) VILIBOR, kuris nuo metų pradžios nenustodamas krenta:

Pažiūrėjus į pokyčius, matosi, kad visų laikotarpių VILIBOR krito daug, kiek išsiskira 1 mėnesio, kuris nukrito beveik 500bp.

Kad krenta visų laikotarpių VILIBOR yra normalu, tačiau kad išsiskiria 1mėnesio ir 1 nakties palūkanos jau nėra normalu. Pažiūrėkime į skirtumą, tarp 1 ir 3 mėnesių palūkanų litais, eurais ir JAV doleriais:

Matome, kad skirtumas tarp šių palūkanų JAV doleriais ir eurais yra praktiškai pastovus – taip ir turėtų būti, tačiau litais nuo maždaug 150bp pakilo iki 400bp. Reikia kažkokio gilesnio nagrinėjimo kodėl taip yra.
Mąstant logiškai, kuo žemesnė palūkanų norma, tuo labiau bankai linkę skolinti vienas kitam. Ir žiūrint statistiškai praktiškai visi tarpbankiniai sandoriai atliekami trumpeniu nei 1mėnesio terminu. Vadinasi ilgesnių laikotarpių palūkanų normos yra tik teorinės. Visgi išlieka klausimas, kodėl taip skiriasi 1 ir 3 mėnesių palūkanų skirtumų grafikai ir reikšmės. Žvelgiant giliau, iš rinkos pusės, palūkanų norma turėtų atspindėti tiek pasitikėjimą bankiniame sektoriuje, tiek ir pinigų kiekį. Dėl pasitikėjimo viskas tvarkoje, bankai tiki, kad trumpu laikotarpiu pasitikėti galima, tačiau dėl bendros rinkos situacijos ilgesniu laikotarpiu verčiau pinigų neskolinti ir pasilaikyti juos sau. Bet dėl antro momento – pinigų kiekio, darosi visai keista. Žiūrėkim į VILIBOR vienos nakties palūkanas – jos mažiau 1%. Pažiūrim į pinigų bazės grafiką:

Matosi, kad per sausį pinigų sumažėjo. Ir sumažėjo daug – 750mln LTL (6.2%) (čia imtas mėnesio pinigų bazės vidurkis. Jei žiūrint į pinigų bazę laikotarpio gale, pinigų sumažėjo 1.1mlrd LTL (8.6%)). Nežinantiems – pinigų bazė – Grynieji pinigai apyvartoje, kredito įstaigų einamosios sąskaitos ir privalomosios atsargos. Vadinas augimas rinkoje smunka labai greitai, o sausį kirto ir augimo-kritimo ribą ir jų sumažėjo, o VILIBOR vienos nakties palūkanos ir toliau krenta.
Apibendrinus galima pasakyti taip: pinigų kiekis sparčiai mažėja, o palūkanos (kurios neva turėtų atspindėti pinigų kainą) krenta. Vadinasi galima padaryti išvadą, kad VILIBOR, daug kur vadinmas ir interpretuojamas, kaip “Litų kaina”, negali taip vadintis (bent jau šiuo laikotarpiu), nes smunkantys pinigai, kitu atveju, atsispindėtų ir palūkanų normose – pinigų mažiau, vadinasi jie turi brangiau kainuoti.
Antras niuansas, kalbant apie 1mėn VILIBOR yra palūkanos už vieno mėnesio indėlius. Jos yra nepalyginamai aukštesnės už VILIBOR’ą, kai tuo tarpu 1 metų palūkanos praktiškai sutampa. Pažiūrėjus į grafiką:

matyti, kad dauguma bankų už 1 mėn indėlius gyventojam siūlo vidutiniškai 6.7% metinių palūkanų, kai VILIBOR 1mėn tuo tarpu yra lygus 3.43%, vadinasi kaina už indėlius iš gyventojų yra dvigubai didesnė nei už indėlius iš bankų. Vadinasi  bankai labiau linkę skolintis iš gyventojų, nei iš bankų, tačiau surinkti indėlius sekasi vangiai. Oranžiniai bankai dalyvauja VILIBOR skaičiavime (Nordea dalyvavo anksčiau), ir jų palūkanos yra ryškiai artimesnės VILIBOR, nei kad likusių bankų, nors vis vien su vidutine 100 bazinių punktų premija.
Kažkada vienas protingas žmogus pasakė, kad “bankai niekada neskolins vienas kitam pigiau, negu skolinasi valstybė”. Pažiūrėkim į Lietuvos vertybinių popierių šių metų aukcionus:

2009.02.23    3M    7.707    7.13    -0.58
Matyti, kad paskutinį mėnesį buvo net 3 (iš 4!) aukcionų, kuriuose palūkanų normos buvo aukštesnės nei VILIBOR (žiūrint iš istorinės perspektyvos tokių atvejų praktiškai nėra buvę). Vadinasi peršasi išvada, kad arba bankai turi gerokai per daug pinigų, kuriuos likę paskolinti, arba pinigų jie neturi, tačiau suinteresuoti, kad VILIBOR kaina būtų žema. Visgi, aš tikėčiau, kad teisinga 1mėn pinigų kaina yra VVP aukcione nustatyta kaina+kažkokia premija. Pažiūrėkim į 1mėn aukcioną – kaina 4.37%, kai VILIBOR 3.63% – vadinasi bankai dirbtinai yra linkę mažinti kainą. Juo labiau, teigti, kad norima skolinti, tikrai negalima, kadangi pinigų trūkumas tikrai yra juntamas.
Viską apibendrinti ir pateikti išvadą, bei atsakymus, kodėl taip yra, nėra lengva, todėl galima pateikti kelis apibendrinimus ir atradimus:

• Skirtumas tarp 1 ir 3 mėn. Finansine prasme nėra reikšmingas, tačiau palūkanų skirtumai rodo kardinaliai skirtingus rezultatus, mat 1mėn pinigų kaina yra gerokai žemesnė už 3 mėnesių ir tas skirtumas vis didėja – vadinasi yra baiminamasi dėl ateities.
• VILIBOR (kol kas) negalima vadinti “litų kaina”, kadangi reali situacija yra tokia, kad pinigų mažėja, o jų pertekliaus tikrai nėra, vadinasi, logiškai mąstant, ir jų kaina turėtų didėti ar bent jau nemažėti, tačiau vienos nakties VILIBOR krenta labai stipriai (nuo metų pradžios nukrito 70%). Vadinasi VILIBOR tėra bankų noras ar nenoras skolinti pinigus ta kaina, ir tai labiau atspindi ne pinigų kainą, o vyraujančias nuotaikas.
• Juntamas nukrypimas nuo realios šalies ir lito rizikos – pastarąjį mėnesį VILIBOR buvo žemesnis nei VVP pelningumas – pradėjo justis, kad VILIBOR yra bankų, o ne rinkos tendencijų nuspręstas dydis.

Raktąžodžiai: palūkanos, palūkanų norma, pinigai, pinigų bazė, rinka, vilibor

Paskutiniu metu pasaulinėje žiniasklaidoje pradėjo vis dažniau rodytis rytų Europos, Baltijos šalių pavadinimai. Moody’s įspėjo šiame regione veikiančius bankus dėl galimo reitingų mažinimo, dėl galimų nuostolių šiame regione. Nesibaigia kalbos ir diskusijos dėl galimų pagalbos prašymų iš TVF ar net valiutos devalvacijų. Šis regionas dabar laikomas vienu rizikingiausiu ir labiausiai paveiktu krizės pasaulyje. Kokios priežastys skatina pasirodyti panašaus pobūdžio pranešimams?

Skaitant UBS pranešimą, matosi, kad svarbiausi akcentai krenta į ypatingai didelį išorinį valstybių įsiskolinimą, nedidelius valiutos rezervus ir labai greitai besitraukiančias ekonomikas. Išreikštas ir susirūpinimas dėl galimo šalių nemokumo. Minima ir tai, kad daugumoje šių šalių yra labai koncentruota grupė komercinių bankų – kreditorių, tai gerai matosi iš tokio grafiko:

Nors iš šio grafiko galima pasakyti, kad labiausiai turėtų susirūpinti Austrija, kurios kapitalas vidurio-rytų europoje išties įspūdingas.
Kaip rašoma UBS pranešime, pasaulyje sunku būtų rasti kitame regione esančią besivystančią šalį, kurios ekonominė situacija prilygtų vidurio-rytų Europos šalims, tad bankai, kurie nėra plačiai išplitę šiame regione turėtų būti ramesni. Didžiausia rizika, UBS teigimu, bankams yra: panika dėl valiutos stabilumo ir masiniai šalies valiutos konvertavimai į saugesnes valiutas, bei ypač pakilusios palūkanų normos. Šie faktoriai bankams gali sukelti daug problemų dėl gerokai padidėjusių “blogų paskolų”. Ir nors yra daug veiksnių, rodančių ypatingai blogėjančią padėtį, ištikrųjų, nėra manoma, kad šio regiono šalis gali ištikti staigus krachas. Greičiausiai šie visi veiksniai lems laipsnišką ekonomikos susitraukimą.
Išties, šalyje yra pastebima nedidelė baimė dėl lito likimo, štai pavyzdžiui nuo vasario pirmos iki 17-tos dienos į kitas valiutas buvo iškonvertuota ~1.4 mldr Lt. O oficialiosios tarptautinės atsargos taip pat smunka, pvz. Per sausį jos sumažėjo 5%, o jeigu aukso kaina nebūtų taip greitai kilusi, jos greičiausiai būtų sumenkusios dar labiau. Ir tai nėra vienintelė problema. Per sausį pinigų kiekis apyvartoje sumažėjo 1.1 mlrd. LTL (9%), o tai labai gerai rodo ekonomikos lėtėjimą. Iki šiol ekonomika augo – augo ir pinigų kiekis rinkoje, o dabar žmonės gauna mažesnes pajamas ir tai yra viena iš priežasčių lemianti pinigų mažėjimą. Mažėjimą galima paaiškinti ir anksčiau minėtu litų konvertavimu į kitas valiutas. Kad ir kiek būgštautų politikai, kad viskas lengvai susitvarkys, greičiausiai taip nebus. Pakanka pasižiūrėti į mūsų kaimynių Latvijos ir Estijos BVP pokyčius 4-tąjį ketvirtį: Latvijos BVP smuko 10.5%, Estijos 9.4%, kai Lietuvos augo 3.2%, tai nėra įrodymas, kad mūsų ekonomika daug stipresnė nei kaimyninių šalių – jos pakankamai panašios, tik mūsų ekonomika turi tokią savybę visur visada vėluoti. Tad galima neabejoti, kad kitą ketvirtį sulauksime tikrai nemažo BVP smukimo, gal ne tokio didelio kaip pas kaimynes, bet 4-5% smukimo tikėtis galima.
Visą šį padėties rimtumą, labai gerai rodo Credit-Suisse sudaryta lentelė, kur buvo įvertintas pasaulio šalių rizikingumas. Norit tikėkit, norit ne, tačiau Lietuva pasirodo 3čia pagal rizikingumą pasaulyje, o aukščiau mūsų tikrai ne Latvija su Estija, o Islandija ir Bulgarija:

Spauskite ant paveiksliuko norėdami padidinti

Kuo mes blogesni už Latviją ir Estiją ir gavome tokią “garbę” pabūti tokio sąrašo viršuje. Pasirodo pagrindinės priežastys yra 2:

• Einamosios sąskaitos balansas -15%, Latvijoje ir Estijoje atitinkamai -6% ir -5% (nuo BVP)
• Valdžios sektoriaus skola pas mus 17%, Latvijoje ir Estijoje atitinkamai 10% ir 4% (nuo BVP)

Vertėtų paminėti, kad Latvija yra paėmusi paskolą iš TVF, nors dabar jos valdžios sektoriaus skola yra mažesnė nei Lietuvos. Nors garsiai pas mus to neakcentuoja, tačiau valstybė, kai kada slaptai, kai kada nevisai slaptai, tačiau pakankamai dažnai skolinasi užsienyje. Pasirodė gandai, kad už šias paskolas moka net 10% palūkanų, tad ar neprotingiau būtų paimti solidžią, bet vieną paskolą iš TVF ir mokėti perpus mažesnes palūkanas, nei kad slepiant padėties rimtumą, skolintis po ne daug ir dažnai. Pasigirsta pranešimų, kad bankai taip pat pasiryžę paskolinti valstybei. Gaunasi įdomus paradoksas, nes pas mus viskas daroma atvirkščiai ir priešingai nei visame pasaulyje, t.y. Ne valstybė nori remti finansinį sektorių, o finansinis sektorius nori remti valstybę, nors visame pasaulyje akcentuojama būtinybė skirti injekcijas, skatinant atgaivinti kreditavimą. Nors ir buvo pasiūlytas finansinio stabilumo įstatymo projektas, vis gi, jo esmė yra tokia, kad pats finansinis sektorius turi gelbėti save. Tokios paskolos iš užsienio nelabai aiškių kreditorių tikrai nėra naudingos. Vien ką sako credit-default-swap reikšmė Lietuvai ties 8%, kai vos prieš pusmetį ji buvo 5 kart mažesnė ir lygi 1.5%, tiems kas nežino šis skaičius rodo, kainą kurią skolindamasi moka Lietuva draudimui nuo savo nemokumo, tad skolinantis palūkanos negali būti mažesnės nei šio skaičiaus reikšmė, tai ir yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl toks didelis skirtumas tarp EURIBOR ir VILIBOR. Tai yra labai aukštas lygis, kuris rodo padėties rimtumą.
Dar lieka neatsakytas klausimas kodėl Latvijoje taip stagiai smuko BVP, o Lietuvoje vis dar augo. Atsakymas yra tas, kad Latvijos trumpo laikotarpio išorės skola dabar yra ~60% nuo BVP, Estijoje kiek daugiau nei 50%, o Lietuvoje mažiau nei 40%. Su šiuo rodikliu Latviją ir Estiją lenkia tik Libanas, o Lietuva pagal šį rodiklį yra 6ta. Vadinas trumpu laikotarpiu Latvija turi įvykdyti kur kas daugiau įsipareigojimų nei Lietuva, tačiau Lietuvoje šis skaičius taip pat labai didelis, ir 6ta vieta pasaulyje turėtų priversti susimąstyti. Latvija “pirmauja” praktiškai visur pagal savo blogumo indikatorius, tą galima pamatyti šiuose grafikuose:

Spauskite norėdami padidinti

Spaudoje dažniausiai akcentuojamos krizės problemos, kurios atsilieps tik verslui ar eiliniam piliečiui. Tačiau vieno individo problema nėra visos šalies problema Daug labiau reiktų susirūpinti ir susitelkti, kad išvengtume panašių situacijų, kaip Islandijoje ar Latvijoje, kai jau reiktų bijoti ne padėties pablogėjimo, o šalies bankroto. Kai kada gal nėra labai geras dalykas šaliai visur atsilikti, tačiau šiuo atveju ekonomikos ciklo vėlavimas mums yra tarsi nedidelė galimybė pažvelgti į ateitį. Pakanka pažiūrėti į Latviją, Estiją, Bulgariją ar Slovakiją ir pamatysime, kaip mes atrodysim po ne ilgo laiko tarpo, jeigu nebus imtasi atitinkamų veiksmų. Vyriausybės žmonės dar gūščioja pečiais, paklausus ar reiks Lietuvai TVF pagalbos. Jos reikėjo jau anksčiau, kol dar nebuvo prasiskolinta neaiškiems kreditoriams už pakankamai didelę kainą. Ekonomika gali vėluoti, tačiau tinkami sprendimai ne.

Parengta pagal užsienio žiniasklaidą ir Anarchisto įžvalgas

Gero skaitymo: sra-0213-0221_public

Wikipedia sako:

Rizika (arab. rizq, „nuo Dievo malonės priklausantis pragyvenimas arba apsukrumas“) – potencialiai galimi laukiamų rezultatų pakitimai. Rizikuoti reiškia priimti sprendimą tiksliai nežinant jo rezultatų bei pasekmių. Dažniausiai siejama su tam tikra įvykio nepageidaujama išsipildymo tikimybe.

Sakyčiau labai taiklus pasakymas “nuo Dievo malonės priklausantis pragyvenimas arba apsukrumas“.  Rizika – tai ko negali nuspėt (Dievo malonė), o tiem kam pasiseka (yra apsukrūs) tie geria šampaną. Kalbant matematiškai, tai yra tikimybė, kad nutiks kažkas nenumatyto. Yra daugybė rizikos rūšių, nuo tokių, kad rizikuoji, eidamas gatve, jog ant galvos nukris vazonas su gėlėm iš 5to aukšto, iki gausybės finansinių rizikų (kredito, rinkos, operacinė ir t.t.). Labai norėčiau pakalbėti apie jas visas, tačiau užtrukčiau labai ilgai (FRM (financial risk manager) handbook’as turi daugiau nei 500 psl.), todėl pateiksiu tik pagrindus, ir parodysiu koks šiandien Lietuvos rizikingumas.

Kam tokia savoka kaip rizika iš viso yra reikalinga? Šiais laikais, kai tik išgirstame žodį investavimas (į pensijų fondus, į indėlį, į gyvybės draudimą ir į bet ką kitką), jam iš paskos atseka žodelis rizika. Taigi rizika financiniame pasaulyje yra galimų nuostolių (na ir pelno, bet kai kalbam apie pelną ta rizika mažai kam rūpi) įvertis. Kad geriau suprast, pažiūrėkim į grafikėlį žemiau:

Čia yra dvi investijos. Viena rizikinga (investuojama į OMX Vilnius (Nasdaq dabar)), kita ne – investuojama į VILIBOR overnight (kiekvieną dieną dedam vienos nakties indėlius). Su rizikinga investija, iš 100Lt investijos prieš metus, teturėtume 37Lt (63Lt nuostolis), tuo tarpu su nerizikinga turėtume 104Lt (4Lt pelno). Tačiau ne visada būna taip blogai, OMXV gerais metais gali tiek pakilti ir turėtume tiek pat pelno kiek dabar nuostolio, tuo tarpu su nerizikinga investija turėtume tiek pat pelno kiek jo turime dabar. Todėl investuojant yra labai svarbu įvertinti riziką – galimus nuostolius. Žinoma rizikos vertinimas nėra toks jau paprastas dalykas. “Primest” investijų riziką galima paskaičiuoti istorinių pokyčių standartinį nuokrypį. Na pvz, šitų dviejų investijų per šį metų laikotarpį (metiniai) standatiniai nuokrypiai yra tokie:

• OMXV: 31.4 % (labai rizikinga)
• VILIBOR o/n: 0.1% (visai nerizikinga)

Kaip matome, OMXV rizikingumas rodo, “tik” 31.4% riziką (kai praradome daugiau nei 60%). Kitas “more advanced” būdas yra skaičiuoti VaR (value-at-risk), tačiau jo skaičiavimas ganėtinai keblus, todėl čia jį tik primesiu iš istorinių duomenų pagal percentilius. Jis reiškia, kad su tam tikru reikšmingumo lygmeniu mes neprarasime daugiau neigu VaR, pvz tarkim reikšmingumo lygmuo 0.05 o VaR=10%, tai reiškia, kad su 95% tikimybe mes neprarasim daugiau nei 10% investicijų vertės. Pvz, anksčiau minėtų investijų VaR su 0.05 reikšmingumo lygmeniu:

• OMXV VaR=58% (su 95% tikimybe neprarasim daugiau nei 58%)
• VILIBOR VaR=0.1%

Šitie skaičiai jau kurkas arčiau realybės. Tačiau jie tik “primestiniai”, nes remiamasi tik istoriniais duomenimis, kurie neatspindi ateities. Trumpai tariant tokia rizika yra vadinima rinkos rizika (ji priklauso tik nuo rinkos salygų). Riziką galima ir valdyti, pvz investuoti 50% į OMXV ir 50% į Vilibor, taip riziką sumažintume per pus, nei kad investuojant vien į OMXV, žinoma sumažintume ir tikėtiną grąžą.

Dabar pakalbėkim apie tas “nerizikingas” investicijas. Prie nerizikingų investicijų priskiariamos ir obligacijos. Na visuose vadovėliuose ir per paskaitas rašo, kad tai nerizikinga investija, bet paskui tyliai paminima, kad iš tikrųjų ji irgi rizikinga investicija. O šiandien investuotojai saugia investicija laiko turbūt tik auksą. Net tie patys indėliai jau nėra tokia nerizikinga investija, kad kaip buvo manoma anksčiau. Kodėl taip yra? Juk paskaičiavus obligacijų ar indėlių pelningumo standartinį nuokrypį ir VaR juos gauname arti nulio… Čia atsimušame į antrą rizikos rūšį – kredito riziką. Ši rizika rodo tikimybę, ar viena ir kita šalis yra moki. Pvz. Investuotojas įsigydamas obligacijų iš X įmonės nori žinoti ar ta įmonė bus pajėgi jas išpirkti. Bankai savo ruožtu tikrina ar klientas imdamas paskolą bus pajėgus ją grąžinti. Kaip įvertinti šią riziką? Čia pačiam įvertinti jau tampa gerokai kelbiau. Didesnes įmones, bankus, valstybes vertina reitingų agentūros suteidamos vieną ar kitą reigingą:

Pvz. mūsų bankai turi tokius Fitch reitingus:

Lietuva turi: Fitch A-; Moody’s Aa1; S&P BBB+. Pagal šiuos reitingus galima rasti nemokumo tikimybę. Žinoma, kuo bankas ar šalis turi žemesnį reitingą, tuo jai daugiau reikia mokėti už pasiskolintus pinigus (aukštesni obligacijų pelningumai). Pvz. prieš daugiau savaitę vykusiame Lietuvos vertybinių popierių aukcione 6mėn. iždo vekseliai buvo stumdomi už 8,187% metinių palūkanų – labai daug. Tuo tarpu vakar įvykusiame aukcione, obligacijų pajamingumas buvo 4,369% už 1mėn iždo vekselius – trumpo laikotarpio šalies rizika pakankamai normali.

Dažnai girdžiu klausimą, kodėl VILIBOR ir EURIBOR taip skiriasi. Atsakymo reiktų ieškoti pasirodančiuose pranešimuose, už kiek valdžia skolinasi užsienyje (gandų lygio tokia kaina yra 10%). Tai rodo velnioniškai aukštą šalies riziką. Reitingai reitingais, tačiau yra ir rinkos formuojamas rodiklis: credit-default-swap (CDS). Apsidraudimo kaina, kurią pasiryžęs mokėti investuotojas, kad apsisaugotų nuo šalies nemokumo. Pasižiūrėjus į grafiką, kaip atrodo Lietuvos 5 metų CDS  metų bėgyje darosi kraupoka:

Tai čia yra minimali kaina, kurią valstybė sumoką už draudimą kai skolinasi, o kur dar pačios palūkanos… Dabar reikšmė siekia 798 bažinių punktų, tai valstybė besiskolindama vien draudimui sumoka 8%, o dar palūkanos – štai jum ir 10% už kuriuos ji skolinasi užsienyje. Tai yra labai daug. Tokiu atveju protingiau būtų imti paskolą iš TVF, kuris paparastai skolina už mažesnes palūkanas… Nes dabar tik viešai neparodoma kiek valstybė skolinasi, bet vos ne kiekvieną savaitę galimai išgirsti, kad pasiskolino iš kažkur ir už neaišku kiek. Viską susumavus, jau būtų gavusis TVF paskola…

Raktąžodžiai: CDS, credit default swap, krdito rizika, rinkos rizika, rizika

Krizė, krizė, krizė,
Lukai, take it easy.
Krizė, krizė, krizė,
Goda, don’t you cry.

Taip dainuojama vienoje Lietuvos POP dainoje. Panašu, kad krizė šiomis dienomis jau tapo populiariausiu topick’u Lietuvoje (manau ir ne tik joje). Jau net susitikęs su draugais vietoj klausimo “tai kaip sekasi”, sulaukiu klausimo “tai kai krizę sekasi išgyventi”. Na pripažinsiu jau kiek pradeda nervinti tai…

Taip, krizė yra (tą žmonių kalba įrodė ir Tamagochi). Bet kam tas toks jos kišimas visur kur tik papuola, juk daug žmonių kalbančių apie krizę realiai jos net nėra pajutę. Užkabino šiandien mano akis antraštė “Pagrindinė paauglių diskusijų tema – krizė“, čia, kaip supratau, situacija Rusijoje, bet manau pas mus ne kitaip – visur tos krizės pilna (antikrizinė pica – “Pas Paolo”; Krizinė vakarienė – “Orange Bar”; Antikrizinis batonas, antikrizinė degtinė ir dar galas žino kas…).

Asmeniškai aš savo kišenėje ir gyvenime krizės nejaučiu: nei man alga sumažėjo, nei aš reikšmingai daugiau moku mokesčių. Žinoma, aš neneigiu, kad krizė yra. Ji yra, mano toks darbas, kad aš turiu pastoviai stebėti ekonominią pasaulio ir Lietuvos situaciją, tad aš ją matau kiekvieną dieną. Gal dėl to mane ir siutina tie draugų klausimai “tai kaip krizė”… Tiesiog ji man jau įgriso, nenoriu aš apie ją nieko girdėti po darbo… Juolabiau, kai paklausi kieno nors kuo ta krizė pasireiškė TAU, ne kiekvienas gali atsakyti… Kad sumažėjo BVP, tai čia dar nėra kiekvieno asmeninė problema, dar nėra reikalo gąsdinti kiekvieno sutikto praeivio krize.

Yra protingų (ar nelabai) žmonių, kurie pastoviai (net naktim – čia supraskit – sarkazmas), bando mus išvaduoti iš krizės gniaužtų ir padidinti tą BVP, todėl manau, kad nereikia keikti pastoviai valdžios, kad ji ir vėl padidino mokesčius – jei ji neiko nedarytų, mes tą krizę pajustume ne tik iš kalbų, todėl manau reik visiem susikaupt ir išgventi ją nepanikuojant ir kiek galima ramiau. Juk paskaičiavus tų mokesčių nėra tiek daug (nustebtumėt kiek eilinis švedas sumoka mokesčių).

Šiandien manau, reliausias ir matomiausias krizės forma yra nedarbas. Pats turiu ne vieną pažystamą, kuris buvo atleistas ir jau kuris laikas negali susirasti darbo, yra tokių ir pažystamų pažystamų. Čia vat krizė jaučiasi. Bet eilinis darbuotojas, kuriam negresia atleidimas, kuris nėra paėmęs paskolos tos krizės, jei ne žiniasklaida, net nepastebėtų. Aišku, jei mano šį įrašą skaitys koks verslininkas, greičiausiai pagalvos, kad aš bukas Aš nesakau, kad jos nejaučia niekas: yra atskiros grupės žmonių (visas verslas, paskolas paėmę žmonės, investuotojai, mažas pajamas gaunantys (nors jiem ta krizė greičiausiai jaučiasi visada) ir pan), kurie tą krizę išgyvena labai skaudžiai.

Tad visi tie, kurie nepatenka į kątik išvardintą žmonių grupę (kurie jaučia krizę)  – baikit krizent – taip Jūs iš krizės išeiti nepadėsit, o tik dar labiau bloginat situaciją, nes dabar pusė pasaulio ekonomikos paremta vien lūkesčiais, tad pakilus lūkesčiams ir padėtis kiek stabilizuosis.

Pabandykit jiem paaiškint kaip jūs jaučiate krizę...

Skaityti viską »

Kažkokia sureikšminta diena tas pentadienis ir 13-ta. Nutariau pasidomėti, kas čia per velnias ir kodėl ji laikoma siaubų diena.

Penktadienio 13-tos baimė turi netgi savo terminą: paraskavedekatriafobija (pabandykit tą žodį ištarti.. Vo čia tai baimė jau ). Žodis sudarytas iš graikų kalbos žodžių: Paraskeví (penktadienis), dekatreís (trylika) ir phobía (baimė). Remiantis šaltiniais tokios baimės ir tokių terminų nebuvo folklore iki 19 amžiaus. Anksčiausias minėtas šaltinis 1896m. Gioachino Rossini biografijoje:

[Rossini] was surrounded to the last by admiring and affectionate friends; and if it be true that, like so many other Italians, he regarded Friday as an unlucky day, and thirteen as an unlucky number, it is remarkable that on Friday, the 13th of November, he died.

[Rossini] buvo apsuptas paskutinių tikrų draugų; ir jei tai ir tiesa, kad, kaip daugelis kitų Italų, jis laikė penktadienį nelaiminga diena, o skaičius 13 buvo nelaimingas skaičius, paminėtina, kad jis Lapkričio 13tą penktadienį mirė.

Numerologijoje skaičius 12 laikomas užbaigtumo skaičiumi, kadangi yra 12 mėnesių, 12 zodiako ženklų, 12 valandų laikrodyje, 12 genčių Izraelyje, 12 Jėzaus apaštalų, 12 Olimpo dievų ir pan. Tuo tarpu skaičius 13 laikomas netaisyklingu, pažeidžiančiu užnbaigtumą, taip pat mitai kaip paskutinė vakarienė, kad iš 13 pietaujančių žmonių prie satalo vienas mirs.

Penktadienis tuo tarpu jau nuo 14 amžiaus laikomas kaip nelaiminga diena. Daug amatininkų nepradėdavo penktadienį naujų darbų, Juodasis penktadienis taip pat asocijuojamas su vertybinių popierių biržos griūtimis, beto tikima, kad Jėzus buvo nukryžiuotas penktadienį.  Daugelyje šalių yra mitų, kad penktadieniais būdavo raganų puotos.

Dar viena šio prietaro teorija yra, kad 1118m. buvo Tamplierių riteriai, kurie turėjo saugoti Krikščionis nuo puolimų. Per kitus du amžius Tamplieriai tapo nepaprastai galingi ir turtingi. Vėliau norėdamas juos pažaboti karalius Filipas 1307m. spalio mėn. penktadienį 13tą įsakė areštuoti visus Tamplierius. Nors šitas pasakojimas buvo išpūstas 2003m. Da Vinci Kodo pasakojime. Iki tol to ryšio nelabai kas ir buvo pastebėjęs…

Apie 20 mln. žmonių JAV bijo šios dienos (yra paraskavedekatriafobai). Tom dienom jie stengiasi nieko neveikti: neskraidyti, visai nelipti iš lovos ar pan. Apskaičiuota kad šia dieną verslas netenka 800-900 mln USD.

Nors šiaip mokslininkai tyrė nelaimių atsitikimo tikimybę tą dieną, tai nustatė, kad nelaimei atsitikti tą dieną yra mažesnė tikimybė, nei kad įprastą penktadienį. Matyt dėl to, kad žmonės elgiasi saugiau.

Taigi trumpai tariant, tos dienos baimę lėmė, keletas atsitikimų nutikusių tą dieną, daugiausiai žmones tai paveikė, nes tie atsitikimai susiję su religija. O šiaip man, kaip neypatingai tikiančiam, tai yra tiesiog eilinė diena. Eilinis penktadienis, kuomet trumpesnės darbo valandos ir prasideda savaitgalis. Tad nežlugdykit ekonomikų ir nekelkit didesnių krizių ir nebūkit paraskavedekatriafobais (koks žavus žodis), o džiaukitės artėjančiu savaitgaliu ir krūva linksmesnių švenčių. Gero savaitgalio visiems!

Gero skaitymo: sra-0206-0213_public

Google translate nenustoja manęs stebinti, kaip jis protingai viską sugeba išversti. Norėjau išsiversti Latvijos SEB prenešimą spaudai apie banko rezultatus, tai išvertė geriau nei gerai

Ech tie Lietuviai… Trubūt neturi ką veikti su tuo “suggest a better translation”…

Šiandien trūko kantrybė. Atsibodo! Ir nupirkau Čili “Draugų kortelę”. Kas atsibodo? Vemti verčiantis padavėjų įkyrumas. Bent kas antrą dieną pietauju Čili ar Čili kaime, ir jau atsibodo kiekvieną kartą klausytis: “Ar turite Draugų kortelę? [atsakau ne] Ar norėtumėt įsigyti? [atsakau ne]. O kodėl? [nenoriu ir tiek]. Bet juk su ja gausite tiek nuolaidų, bla bla bla”. Tai neiškenčiau ir paėmiau aš ją. Ne dėl to, kad man jos reiktų, bet tik dėl to kad išvengčiau kasdieninės diskusijos su padavėja dėl tos kortelės… Iš šiaip valgant Čili kaime (Vln. Vokiečių g.), tai aptarnavimas perdėtai geras. Usualy, aš tenoriu ramiai pavalgyti, kad niekas neknistų proto. Bet ne, pastoviai ten bando lysti į šikną. Ateini-pasisveikina, nuveda ir pasodina. Iškart įkyriai klausia ko noriu, o jei sakau vėliau kai išsirinksiu pasakysiu, tai dar kišą gėrimą, kurį aš ir noriu išsirinkti. Suvalgius apetaizerį (pvz. salotų) sulaukiu klausimo ar buvo skanu, pavalgau antrą vėl tas pats klausimas. Ką po galais aš turiu atsakyti? Jeigu sakysiu tiesiai šviesiai, tai vėl prasidėtų diskusija, kodėl man nebuvo skanu… Išeidinėji, vėl su savo “viso geriausio, apsilankyte vėl”… Aš tiesiog noriu, ramiai ateiti, pats atsisėsti, išsirinkti maistą, pavalgyti ir išeiti. Ir jeigu padavėja nesumaišys patiekalų ar dar ko, aš jai bet kuriuo atveju palikčiau tos arbatos. Tai kam tas perdėtas mandagumas, kai jo man visai tuo metu nereikia ir nesinori… Ar aš čia vienas toks keistuolis, kad visai nenoriu su padavėjom bendraut?…

Skaitau šiandien vieną straipsniuką, kaip p. Šarkinas, pasisako, kad Lietuva turi pakankamai aukso ir kilo mintis pažiūrėti kaip gi yra iš tikrųjų. Pažiūrėjus į LB pateikiamą statistiką, matosi, kad Sausio mėn. Lietuvoje buvo 15 mlrd. atsargų, iš jų 453 mln. yra auksu (187 mln. Trojos uncijų, arba ,šnekant suprantamai, 5.8 tonos (Šios aukso atsargos sukauptos tarpukario Lietuvos laikotarpiu. Lietuvos bankas jas atgavo 1992 m. ), jei manot, kad jis laikomas kur nors Lietuvoje, tai klystat, laikomas jis Londone – Anglijos centriniame banke, kai rinkoje palankios salygos, investuojamas, o jei neinvestuojamas – už jį Lietuva moka palūkanas), o likusios 14.5 mlrd Užsienio valiutomis. Palyginus ne taip ir blogai, atsižvelgus į tai, kad pvz. Estija turi tik 200kg aukso (o tai vaizdžiai atrodo taip:

taigi Lietuva turi ~26 tokius gabalus). Žiūrint statistiškai, pagal aukso atsargas Lietuva yra 72 antroje vietoje pasaulyje. Daugiausiai, žinoma, turi JAV – 8100 tonų, Vokietija – 3400 tonų, Prancūzija su Italija po 2500 tonų, į pirmą dešimtuką patenka ir SPDR Gold Trust fondas, kuris turi 832 tonas aukso, bei tarptautinis valiutos fondas (IMF), kuris turi 3200 tonas aukso.

Bet grįžkim prie p. Šarkino pasisakymo. Ar pakankamai to aukso ir atsargų?Pažiūrėkim į visų atsargų dinamiką:

Matosi, kad prasidėjus krizei atsargų augimo tempas pradėjo drąstiškai ristis žemyn, o pastaruosius pusę metų jos tik mažėja. Aukso aš čia nekaltinu, jo kiekis pastovus, ir ne taip seniai truputį padidėjo, kinta tik jo vertė. Kinta čia daugiausiai užsienio valiutų atsargos. Taigi krizė šiuo atveju matosi. Bet pabandykim pažiūrėti, kaip atrodo tarptautinės atsargos palyginti su pinigų kiekiu rinkoje:

Pažiūrėjus į šį grąfiką, iš pirmo žvilgsnio pasirodo, kad na tikrai Litai padengti atsargom ~150%.  Bet tai ne atsargų/litų santykis, o Litų/atsargų (nes taip aš suprantu žodį “padengimas”), taigi pinigų yra 1.5 karto daugiau nei atsargų, tai kur čia tas padengimas??? Nė velnio to nėra. Ir pažiūrėjus į trendą tas padengimas tik mažėja. Paskutiniais mėnesiais bando stabilizuotis, bet čia tik dėl to, kad pataraisiais mėnesiais gerokai sumažėjo pinigų rinkoje… Bet čia nepasiteisinimas. Tad išvada tokia, kad nėra čia taip ramu, kaip bando įteigti. Žinoma, pasikartosiu, asmeniškai devalvacija aš netikiu.