Pažiūrėjus į čempionato schemą ir jau daugiau mažiau išsiaiškinus pozicijas grupėse, bei esant čempionato biržai, pabandžiau (pagal akcijos kainą) pamodeliuoti čempionato eigą:
Aišku tai tik statistika, realybėj visko gali būti 
Bet toks variantas manau būtų neblogiausias Įdomiausia bus matyti, kaip USA žais su ESP ketvirfinalyje (darant prielaidą, kad prieš tai USA nugalės Australiją, o Ispanija nugalės Graikiją )
Seniai čia ką berašiau… Na bet tikiuosi suprasit, naujas butas, vedybos…
Ai tai tiesa, vedžiau šį savaitgalį O postas šis ne tuo pasigirt, o pranešt, kad po mėnesiuko mano pavardė pasikeis į Baltrušaičio Tai bus Antano Baltrušaičio blogas
Gal bus įdomu. Kiek statistikos apie būsto paskolas.
Naujai pasirašytų būsto paskolų suma (per mėnesį, tūkst. Lt, nominalia verte):
Matosi kažkokia augimo tendencija. Balandį buvo paskolinta beveik dvigubai daugiau nei sausį.
Bendras būsto paskolų portfelis per 4mėn smuko 0.5% (91.8 mln. Lt). Vadinas būsto paskolų buvo grąžinta/nuvertinta per tą laikotarpį daugiau nei išduota.
Didžiausi portfelio pokyčiai (per 4mėn) bankuose:
Nors paskolų išduodama vis daugiau, tačiau bendri portfeliai smunka beveik visuose bankuose.
Naujai pasirašytos būsto paskolos (per 4mėn):
Duomenų šaltinis: lba.lt
Dažnai manęs klausia, kaip čia yra su ta ekonomika. Ar smuksim daugiau? O gal jau dugnas? O gal jau atsigaunam? Kokie ženklai rodo ekonomikos atsigavimą? ir t.t. ir pan. Pagalvojau, jog būtų laikas aprašyti, kur esame dabar ir kas gali mūsų laukti toliau.
Visų pirma paminėsiu, kad “eiliniam mirtingąjam” labai sunku suprasti kai kalbama apie atsigavimą, kada jo atlyginimas vis dar sumažintas, o mokesčiai vis didėja… Noriu pasakyti, kad kada kalbama apie atsigavimą – nėra kalbama apie “senus gerus laikus”, t.y. kalbama ne apie grįžimą į pradinį lygį. TVF nuomone vidutiniškai šalys po krizės į prieškrizinį lygį grįžta tik po 7 metų. Tad noriu, kad suprastų visi nesuprantantys, jog “seni geri laikai” grįš tikrai negreit.
Kai išgirstu klausimą “kokie ženklai/rodikliai rodo ekonomikos atsigavimą” negaliu įvardinti vieno ženklo ar rodiklio. Vienas rodiklis niekada neparodys visumos. Reikia žiūrėti į rodiklių visumą, kada visi ar bent dauguma jų pradės rodyt teigiamus ženklus bus galima kalbėti apie atsigavimą. Pabandysiu perbėgti per pagrindinius rodiklius ir apžvelgti ką jie rodo dabar ir ką gali rodyti netolimoje ateityje.
BVP – bendrasis vidaus produktas
Turbūt vienas pagrindinių rodiklių rodantis šalių ekonomines tendencijas.
Indekso kreivė kol kas rodo smukimą (<100), tačiau smukimas lėtėja. Dauguma BVP prognozių rodo, kad šiais metais sulauksime BVP augimo. Tai nejau galime rodyti, kad jau atsigauname? Reiktų priminti, kad 2009m. smukome arti 20%, o dabar kilsime 1-2%… Taigi ar galime sakyti kad atsigauname? Tikrai ne. Vienintelis teisingas pasakymas – daugiau nebesmunkame. Stabilizacija. Ir su tokiom aplinkybėm, tai nėra blogai. Žinoma ankčiau buvusio 8% augimo per metus teks laukti labai ilgai… Vadinasi BVP nerodo atsigavimo, rodo jog pasiekėme dugną.
Nedarbas
Bene opiausia šio meto Lietuvos ir daugelio kitų šalių problema. Nedarbas šiuo metu viršyja 18%, jaunimo apie 30%. Ir vis dar auga. Nors darbo birža karts nuo karto pateikia džiuginančius skaičius, kad per vieną ar kitą savaitę bedarbių sumažėja, tačiau bendrai žiūrint skaičiai gąsdinantys ir nerodantys jokio optimizmo. Nedarbo lygis trumpu laikotarpiu kiek gali sumažėti dėl emigracijos, tačiau realaus mažėjimo negalima tikėtis iki bendro ekonomikos ir verslo atsigavimo. pradėjus mažėti nedarbo lygiui, bus rimtas signalas, jog žengiame į rimto atsigavimo laikotarpį. Apibendrinus – nedarbo lygis nerodo nei stabilizacijos nei atsigavimo.
PS. Kalbant apie infliaciją, reikėtų paminėti ir Phillips’o kreivę, kuri rodo atvirkštinę nedarbo ir infliacijos priklausomybę trumpu laikotarpiu. T.y. Mažėjant nedarbui turėtų didėti infliacija. Todėl kainų augimas (infliacijos augimas ne dėl pasikeitusių mokesčių) irgi rodytų atsigavimą.
Atlyginimai
Greta nedarbo reikia paminėti ir atlyginimus. Kol kas jie mažėja ir nematyti jokios stabilizacijos ar augimo. Atlyginimų augimas būtų taip pat rimtas signalas, jog ekonomika jau atsigauna. Nedarbo lygio ir atlyginimų statistika rodo, silpną vartotojų perkamąją galią. Kuo mažiau gaunančių pajamas ir kuo tos pajamos mažesnės tuo mažesni pardavimai. Atlyginimai nerodo nei stabilizacijos nei atsigavimo.
Mažmeniniai pardavimai
Kaip jau rašiau atlyginimų ir nedarbo statistika rodo silpną perkamąją galią. Tą rodo ir mažmenininkų pardavimai. Kurie pažiūrėjos į grafiką nerodo nei stabilizacijos nei atsigavimo.
Eksportas/importas
Eksportas yra vienas iš tų rodiklių, kurie rodo atsigavimą. Eksportas jau gan rimtai atsispyrė nuo žemumų ir auga toliau. Tačiau kalbant apie eksportą nereikėtų pamiršti ir importo. Į BVP eina ne tiesiogiai eksportas, o eksporto ir importo skirtumas, kuris Lietuvoje yra neigiamas. Ir šiuo metu jis pradeda augti, vadinasi grynai užsienio prekyba BVP turės labiau neigiamą nei teigiamą įtaką, tačiau apibendrinus – užsienio prekyba rodo atsigavimo ženklus.
Dažnai, ypač užsienyje, prie atsigavimo ženklų priskiriami ir tokie rodikliai kaip šalies rizika (pvz. CDS), palūkanų normos. Tačiau Lietuvos rinka per nelyg maža, jog šie rodikliai rodytų ką nors prasmingo… Nors jei jau žiūrėt, tai palūkanos ir CDS rodo teigiamus ženklus.
Nors ir ne ekonominis indikatorius, tačiau rodantis augimą/smukimą – yra paskolų portfelis. Lietuvoje jis šiuo metu smunka. Tik bankams pradėjus kredituoti bus galima tikėtis spartesnio atsigavimo.
Nors čia galima su manim ir nesutikti, teigiant, kad būtent paskolos sukėlė krizę. Taip. Tačiau paskolos buvo ir ekonomikos variklis. Ir dabar, jis verslui yra ypač reikalingas.
Valstybės finansai. Šiuo metu Lietuvoje tai yra vienas ekonomikos stabdžių. Valdžia bandydama sureguliuoti savo finansus, šiuo metu daug skolinasi, kelia mokesčius, kas apsunkina finansinę padėtį tiek verslui tiek gyventojams. Tačiau su šiomis problemomis šiuo metu susiduria visa Europa.
Galima vardinti ir daugiau rodiklių (pinigų masė rinkoje, pramonės pokyčiai, šešėlinė ekonomika, pasitikėjimo rodikliai,..), tačiau esmė manau aiški. Apibendrinus viską, labiausiai panašu, kad šiuo metu Lietuva yra atsimušusi į duną, tačiau smūgis buvo toks jog prisiplojom prie šio dugno ir dar teks palaukti kol nuo jo atlipsim…
Teorinė dalis. Panašu, kad palūkanos eurais ir doleriais pasiekė savo dugnus. USD jau ir ženkliai atsispyrė ir trečias mėnesis kyla. EUR’ų palūkanos kyla taip pat, tiesa tas kilimas kol kas tik dešimtosiom bazinio punkto dalim per savaitę, tačiau kyla. Tad turbūt galima teigti, kad EUR palūkanos dabar savo dugne. Nors aišku praktiškai tas dugnas nuo spalio jau, bet formaliai nuo tada palūkanos dar krito, kad ir simboliškai…
Praktinė dalis. Išsigąs dabar paskolas turintys eurais Nesigąsdinkit. Realiai palūkanos neturėtų šokt virš ECB bazės, t.y. 1%, bent kol kas… Kol kas, kol euras dar laikos Ar fiksuoti palūkanas? Na… Vidutiniškai fiksavę palūkanų sumokėtumėt vis tiek daugiau… Tik tiek, kad būsit saugūs, nuo to jog kitą mėnesį Jūsų įmoka gali padidėti.
Pats teiginys matyt skamba gan provokuojančiai. Negi trilijonus nuostolių visame pasaulyje atnešusią krizę, kuria nors prasme galima vadinti naudinga? Žiūrint plačiąja prasme, naudos turbūt nerasime. Dauguma verslo įmonių patyrė nuostolių, bankrutavo… Daug žmonių liko be darbo, be automobilių ir namų… Valstybės prasiskolino, skolos naštą užkeldamos ant jautriausių socialinių sluoknių didinant mokesčius. Blogus dalykus manau galima būtų vardinti ne vieno puslapio tekste. Ir apie tą visą blogį pasakoti manau daug nereikia. Mes apie jį girdime beveik kas dien, dažnai ir matome patys. O gal net ir patys savo kailiu pajutome… Tačiau slopstant krizei, ir vis augant optimizmui, manau verta pakalbėti ir apie tai, ką mums ši krizė galėjo atnešti gero.
Tiesiogine prasme, ji neatnešė nieko gero. Tačiau manau, kad vertingiausias dalykas, kurį ji mum suteikė yra „pamoka“. Ar liko nors vienas manantis, kad rinką galima pūsti, kaitinti ir melžti visiškai be saiko? Ar liko nors vienas manantis, kad rinka augs begalo ir nuolatos? Manau dabar visiems aišku, kad niekam negalima brėžti tiesinio trendo (nors šį teiginį derėtų patikslinti: žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, tarkim 100metų, suvienodinus kreivę, vidutiniškai gausime augimą, tačiau, daugeliui nėra įdomu kas bus po 100metų, daugeliui įdomu – kas bus ryt ar poryt). Negalima manyti, kad jeigu šią savaitę įmonė uždirbo 10 000Lt, ji ir kitą savaitę uždirbs lygiai tiek pat, ir juo labiau – negalima manyti, kad įmonė per metus uždirbs (52×10 000=) 0,5 mln. Lt. Net jeigu ir visą žinantys analitikai sako kad viskas brangs, negalima aklai tuo pasitikėti.
Akcijas reikia parduoti, tada kai net taksistas giriasi kiek jis daug iš to uždirbo
Pastebėkime kaip elgiasi dauguma žymių pasaulio bankų analitikų. Kai nafta (ar auksas, ar doleris ar dar kas nors) brangsta ir tą jau gali pamatyti ir ne ekspertas – pradeda rodytis pranešimai vienas po kito, kaip „Genialusis Anlitikas iš Geriausio pasaulio banko“, teigia „Tikėtina nafta brangs“ ir išbrėžęs tiesinį trendą, teigia – „Ir kainuos 200 USD/bbl“. Puikiai prisimenu, kaip 2008m. viduryje, kai nafta jau kainavo 140 USD/bbl. Vienas po kito ėjo (atrodo protingų) analitikų pranešimai, kaip nafta po metų ar dviejų kainuos 200 ar net 400 USD/bbl. Tačiau naftos kainos augimą kaip tik ir palaikė tokios spekuliacijos ir pranešimai. Kaip gi nepirks naftos eilinis investuotojas, kai visi aplinkui tik ir skambina varpais, kad nafta brangs? Tačiau rinka nėra elastinga iki begalybės, ji perskaita, ji gyva ir jeigu mato, kad jau viskas peržengė ribas – ji susireguliuoja:
Po to analitikai nutyla…
Naftos pavyzdys yra tik vienas iš daugelio. Jis galioja visur. Prisiminkime, kaip p. Kubilius, teigė, kad krizė baigsis praeitų metų birželio 23 (jei gerai atsimenu datą). Na aš tikiu, kad jis sakė tai juokaudamas, tačiau daug kas priėmė tai kaip labai rimtą pranešimą.
Tik nedaugelis yra tikri ekonomikos ekspertai…
Jeigu nebūtų kvailo įpročio viską interpretuoti tiesiškai, greičiausiai ir šios krizės pasekmės būtų švelnesnės. Gal būt prieš keletą metų nebūtų manoma, kad “viskas bus gerai – viskas augs“ nebūtų švaistomi valstybės pinigai ir dabar nebūtų taip sunku: nereikėtų mažinti pensijų, motinystės išmokų.
Manau visiem paaiškėjo, kad apie rinką, ekonomiką ir panašius dalykus mes išmanome labai labai mažai. Ar daugelis iš mūsų galėjo pasakyti, kas nutiks su rinka po metų pvz. 2007 pradžioje? Matyt ne… Tikrai buvo žmonių (ir net ne vienas ar du), kurie skambino pavojaus varpais, sakė “atsikvošėkit”. Tačiau jų nuomonė neišeidavo iš kambario ribų, kuriame ji buvo išsakyta. Pats esu matęs apžvalgų, kur būdavo sakinys “yra analitikų manančių, kad ateinančiais metais Lietuvos ūkį sukrės krizė”, tačiau viskas tuo ir pasibaigdavo. Jų nuomonė nebūdavo viešinama, kad nesukeltų panikos.
Jei tikėti žiniasklaida, net ir p. Kirkilas žinojo apie ateinančią krizę, tačiau apie tai nekalbėjo nes nenorėjo sukelti panikos. Tačiau pagalvokime, ar geriau iš kieno nors išgirsti “bus krizė”, kai jos nėra ir bent pradėti jai ruoštis, ar apie tai nežinoti nieko ir sužinoti, tik tada kai jau netenki darbo arba esi bankrutavęs? Juk nėra privaloma ir netgi nėra įmanoma, kad visi būtų suprantantys apie ekonomiką, apie rinkos veikimo principus. Tikėtina, jei būtų atsižvelgta, į tą tyliai išsakytą nuomonę, dabar koks nors jūsų draugas dar turėtų darbą… Na tegul, tas analitikas, kaip balta varna, teigiantis, kad bus krizė, kai dar šiais metais akcijų rinkos kilo per 50% ir klysta, tegu per anksti apie tai prabyla. Bet juk ne veltui liaudies išmintis sako “atsarga, gėdos nedaro”…
Statybininkai iš savo algos negali važinėti su „Lexus“ automobiliais.
Čia turbūt labiau tas galioja verslui. Kada įmonė ir vieni ir kiti metai dirba pelningai ir tas pelnas auga, ji užmiega ant laurų. Ji nebegalvoja apie optimalumą, ji galvoja tik kaip dar pasipelnyti, arba negalvoja nieko iš vis… Aišku pelnydamasi ji dalijasi tuo ir su darbuotojais, kurių algos vis auga ir auga. Visiem (įmonei, darbuotojam, pardavėjam (kuriem darbuotojai atiduoda savo pinigus)) atrodo, kad dabar yra gerai, kitais metais bus dar geriau ir t.t. Nustojama stengtis. Nustojama galvoti….
Ir tada išaušta tokia diena, kai staiga įmonės pelnas sumažėja (sakykim kitaip – pasikoreaguoja iki normalaus, tegul ir atimdamas perviršį uždirbtą per pastaruosius gerus metus). Tačiau įmonė vis dar įsipareigojusi mokėti “lengvametinius” atlyginimus. Ji jau nebegali to pakelti. Todėl turi rinktis: mažinti atlyginimus, atleisti darbuotojus ar viską kartu. Ir tada staiga atsiskleidžia faktas, kad įmonė dirba lygiai taip pat, o gal netgi daugiau nei įprasta su per pus mažiau darbuotojų – paradoksas. Tačiau tai yra normalu, nes iki šiol nebuvo ieškoma optimalaus taško įmonės veikloje.
Ir kaltos čia ne tik įmonės. Kalti ir darbuotojai, kurie taip pat apakinti puikių įmonės rezultatų ir savo “indėlio” į tai, pamiršo, kad reikia stengtis. Pamiršo, kad reikia branginti tai ką turi dabar. Pamiršo tobulintis, ir dabar jau nebegali persiorientuoti pasikeitusiose rinkos sąlygose. O taip pat (vėl išbrėžę tiesę) pervertinę savo ateities perspektyvas, negalvodami skolinosi dideles sumas…
Kad ir kaip gerai dabar – reikia visada turėti “Planą B” nenumatytiems atvejams…
Gan apmaudu, kai matyti, kaip JAV jau vėl pradeda kartoti daugumą iki krizinių klaidų. Taip pat ir kelia nerimą, kai esant arti burbulo sprogimo ribos (Kinija) nesiimama ryžtingų veiksmų jam slopinti.
Tad šiuo pavasarėjančiu oru, siūlau pagalvoti ne apie tą ką mes praradome (tą greičiausiai jau visi spėjome apgalvoti ne vieną kartą), o apie tai ko mes išmokome…
Na va. Pagaliau pabaigiau naują savo svetainę apie fotografiją: A-F | Antano Fotografija. Jeigu Jums patinka mano fotografijos darbai, tada mielai kviečiu užsukti ir įsitraukti blogą į RSS ar Favorites
O taip pat primenu, kad mano fotografiją galite rasti ir Facebook’e:
Tuo pačiu šiame bloge(Mr-Script.name) įrašai apie fotografiją nebus publikuojami. Todėl norėdamas palikyti blogą gyvą turėsiu pradėt rašyt analitinėm temom, ko visi ytariu jau pasigedę… (Labai jau tam laiko neturėjau pastaruoju metu…)
